Istorija apie kiekvieną iš mūsų: katinas, žuvėdra (ir truputį Knygų mugė)

Autorius: Knygos – Luis Sepulveda, iliustracijų – Lina Dūdaitė

Pavadinimas: Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti

Leidykla: Nieko rimto

Metai: 2008

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: Knygų mugėje

Subjektyvus vertinimas: 10/10

Gera būti vaiku. Arba apsimesti tokiu ir pirkti knygas, skirtas vaikams, kurių neturi (žodžiu, sau:)).

Nors šią knygelę pirmiausia pirkau dėl iliustracijų. Šių metų Knygų mugėje, apie kurią visi paskutiniu metu tik ir kalba, mano galva, geriausias dalykas buvo paroda “Iliustrarium”. Ta švari balta erdvė su sienoje atveriamomis knygomis mane tiesiog sužavėjo. Dvi dienas, kurias leidau mugėje, ėjau ir varčiau tas knygeles vieną po kitos, atidarinėjau ir kruopščiai uždarinėjau, kad kiti galėtų pajusti tą malonumą atverti. :} O parodos prižiūrėtoja dar ir atviruką padovanojo. (pasigrožėkit – Sigutės Chlebinskaitės darbas)

Tarp labiausiai mane sužavėjusių iliustratorių buvo ir Lina Dūdaitė. Važiuodama į Knygų mugę sau žadėjau nepirkti nieko, tik Kitų knygų maišelį, nes paskutiniu metu mieliau renkuosi mažiau pirkti, o daugiau skaityti tai, ką turiu jau nusipirkus, bet sužavėta tokių iliustracijų negalėjau atsispirti knygelei. Kurioziška, bet nuėjusi jos pirkti neprisiminiau netgi pavadinimo, bet miela pardavėja iškart suprato, apie ką kalbu, ir labai šiltai nusišypsojo, tarsi pati paslapčia būtų žavėjusis knygele. Žodžiu, pirkinio atsiradimo istorija smagi, dar palydėta ir tinkamo skirtuko – pirkėjai po vieną gaudavo dovanų. Manasis:

 Gražus, ar ne? Tokia ir pati knygelė. Skiriu jai aukščiausią įvertinimą, nes atrodo, kad tai – ne tik skaitymo, bet ir tiesiog regėjimo malonumas. Knyga kelia, sakyčiau, tokį pirminį knyginį džiaugsmą: dėl to, kaip yra išleista (netradicinis, kvadratiškas formatas (kurio gerai nuskanuoti, deja, nepavyko), geras popierius, vis dar kvepiantis tuo paslaptingu kvapu, kurį pažįsta visi knygų mėgėjai), dėl teksto/ pasakojimo, dėl iliustracijų, dėl dar daugybės dalykų, kuriuos sunkiau sudėti į žodžius.

Jau esu rašiusi apie vieną vaikišką knygą. Toji manęs labai nežavėjo. Galbūt dėl to, kad pati būdama vaikas žavėjausi ne tik gražiais paveikslėliais knygose, bet ir geru, įtraukiančiu tekstu. Žodžiu, šiandien niekas per daug nepasikeitę.:} Pasakojimas apie katiną, perintį ir auginantį žuvėdrą, pagavęs pirmu sakiniu nepaleidžia ir paskutiniu: knygą norisi sklaidyti vėl ir vėl. Kas tokio ypatingo? Knygų vertinime esu griežta subjektyvistė – kiekvienam savaip. Bet ši istorija, sakyčiau, universali ir bendražmogiška. Sakau bendražmogiška, o ne bendravaikiška (nuokrypis: teisingai apie vaikus-žmones čia), nes nuotykių, humoro, jautrumo, šilumos ir atvirumo kupina istorija užkliudyti gali kiekvieną. Juk visi turime ką mylėti, nesvarbu net, ką. Knyga moko, kad tikrai nesvarbu, ką myli (katinas – žuvėdrą?), svarbiausia, kaip. Dar reikia nebijoti mylėti save. Ir mylėti nebijoti: “skraido tik tie, kurie tam ryžtasi.”

Trumpai drūtai: Kiekviename iš mūsų yra po truputį iš kiekvieno šios knygos veikėjo: gero ir garbingo, juodo ir storo katino, nuoširdžiai globojančio kitokį negu jis, skraidyti galiausiai išdrįstančios žuvėdros, išminčiaus katino, visą gyvenimą surandančio enciklopedijose, netgi beždžionės, nenuolaidžiai dirbančios savo darbą, bet ne tokios griežtos sau pačiai ir alui… yra ką paskaityti, kodėl šypsotis ir džiaugtis, yra dėl ko ir dar daugybę kartų atverti nuostabią istoriją.

mylimajam

Autorius: Gabriel García Márquez

Pavadinimas: Šimtas metų vienatvės

Leidykla: Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Metai: 1991

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: paskolino Kauno apskrities viešoji biblioteka

Subjektyvus vertinimas: 10/10

Vienatvė. Laukimas. Tik po trijų bandymų iki galo perskaičiusi “Šimtą metų vienatvės” galiausiai supratau, kad knygų galima laukti kaip mylimųjų. Ruoštis jiems, augti, atsiverti, prieš pasimatymą viską kruopščiai suplanuoti: ką tądien vilkėsi, kaip atrodys tavo plaukai, akys, kaip kvepėsi. Galiausiai, su knygomis kaip ir su mylimaisiais todėl, kad kai tą rytą prieš pasimatymą pabundi, jis būna stebuklingas. Ir visi kiti rytai, vakarai, visos akimirkos po to. Ir net pasibaigus jūsų draugystės puslapiams viskas vis tiek lieka stebuklinga, net jei graudu kažkiek ir gaila, kad štai, baigėsi, nors rodės, kad ką tik pradėjai (skaityti, mylėti ar dar ką).

Toks stebuklingas yra naujas mano mylimasis G. G. Markesas, su kuriuo susipažinom, kai, kokius tris metus bijojusi, pagaliau įkėliau savo koją į karštąjį Makondą. Papasakoti paprastai, kuo toks ypatingas šis mano mylimasis, yra pasiutusiai sunku. Knygas, tikriausiai kaip ir žmones, savo galvose pirmiausiai ypatingais padarome mes patys. Nors greičiau tai abipusis procesas: jeigu skaitoma knyga randa dalykų, kurie jau buvo tarsi paruošti jos atėjimui, ji juos atliepia, išplečia, papildo, taip tapdama stebuklinga ir nepamirštama.

G. G. Markesas plečia tikėjimą. Tikėjimą stebuklais, kurie ne paprasčiausiai gali vykti kasdieniame gyvenime, bet vyksta. Savotiškai galima būtų sakyti, jog taip plečiamas ne tiek pats tikėjimas, kiek žinojimas: juk dažniausiai tikime tuo, ką tariamės pažįstantys arba bent žinantys, jog tas kažkas tikrai egzistuoja. Taigi autorius pasakoja mums apie gyvenimą ir visus jo stebuklus. Iš esmės pasakoja tai, ką jau žinome. Tada greičiausiai verta klausti, jei viską ir taip žinome, tai kodėl išvis verta skaityti šią knygą (toks pragmatiškas nūdienos klausimas)? Nes taip papasakoti net ir žinomi dalykai tampa naujais, sušvinta pačiomis gražiausiomis spalvomis, tampa ypatingi (pats paprasčiausias atsakymas, kokį tikriausiai irgi patys žinojote jau seniai).

Prisipažinsiu, retkarčiais skaitydama jaučiausi taip, tarsi žiūrėčiau kokią nors meksikiečių melodramą, nes tiek daug sukrečiančių dalykų nutinka Buendijoms. Ir visgi kažkuriame skyriuje prisiminiau mokyklos laikais skaitytas J. Baltušio “Parduotas vasaras”, kurios tuo metu irgi atrodė kaip melodramatiški pasakojamai, o juk apie lietuvišką kaimą! Ko gero, bendrumų daugiau negu galima tikėtis. Gyvenimas visiems yra gyvenimas. Ir meilė, užuojauta, nelaimė, džiaugsmas, kiti žmogiški jo atributai – taip pat. Ir viskas stebuklinga, nors kartu taip kasdieniška.

Turiu galvoje, visos tos melodramos ar tiesiog visi dalykai, aprašyti G. G. Markeso šiame romane, yra tokie bendražmogiški, kad knyga galėtų būti ištisų – ne tik Buendijų giminės – kartų provaizdis. Visur žmonės gimsta, myli(si), pyksta(si), džiaugiasi, ilgisi, praranda ir vėl atranda, yra geresni ar blogesni (priklausomai nuo to, kokiais pasirenka būti). Tai taip paprasta ir kartu stebuklinga. Lygiai kaip visi tie vaiduokliai, gyvenantys kartu su gyvaisiais, kaip oranžiniai diskai danguje ar kelis metus nesiliaująs lietus. Vis prisimenu pokalbį su draugu, kurio metu jis truputį priekaištavo šiam romanui, o gal labiau magiškojo realizmo žanrui, lygindamas jį su moksline fantastika: MF, pasak jo, koks nors vaiduoklis devynis kartus aplink medį eina pagrįstai, tam pateikiami argumentai, o štai magiškajame realizme jis tiesiog eina. Ir iš tiesų, norintys galėtų prisikabinti prie to (čia tikriausiai skonio reikalas), kad Markesas per daug neaiškina, kodėl stebuklai ten tiesiog vyksta, bet juk ar viską reikia aiškinti? Aš nemoku įrodyti gyvenimo prasmės, bet žinau, kad ji yra. Arba: man sunkiai sekasi, kaip matote, pagrįsti, kodėl mano naujas mylimasis taip puikiai rašo, bet gi nuo to jo rašymas nesuprastėja. Gal iš tiesų daug ką lemia tai, ar leidi sau paprasčiausiai žinoti apie tą paprastumą, apie dalykus, stebuklus, gyvenimą. Ar leidi žinoti, vadinasi, bent mažumėlę tikėti. Gal dar daug ką lemia skonis ir pomėgiai. Jei vaikystėje pykino nuo mamos sekamų pasakų, kurios visos taip pat turi labai žemišką, realistišką, jei taip norit, pagrindą, tuomet Markesas ne jums. Bet aš nepažįstu nė vieno tokio žmogaus (laiminga aš, pagalvojau).

Trumpai drūtai: G. G. Markesas tiesiog rašė ir tiek. Aš tiesiog skaičiau ir tiek. Kartais juokiausi, kartais verkiau, labai labai tikėjau, nors retkarčiais ir suabejodavau, jaučiau tą vienatvę, tarsi mano skruostikauliai būtų išsišovę, o lūpų linija išsitiesinusi, kaip kokios nors buendijos, stipriai ilgėjausi, bet štai, kartą įkėlus koją į tos vienatvės šimtmetį jau nebegaliu išbristi. Žinau, kad po pasimatymo su šiuo mylimuoju visą gyvenimą jį atsiminsiu. Net tada, kai Makondo nebebus.
Ar eisiu į antrą pasimatymą? Žinoma!

Beje, tai yra pirmoji mano iššūkio knyga.

Daryti tai, ką jauti esant reikalinga

Autorius: George Orwell

Pavadinimas: Gyvulių ūkis, 1984-ieji

Leidykla: Vyturys

Metai: 1991

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: paskolino draugas Mindaugas

Subjektyvus vertinimas: 10/10

Ne kartą esu girdėjusi, jog tam tikros knygos žmogų pasiekia tinkamiausiu metu, kai jis joms jau yra pasiruošęs, atviras, nes jo mintys iki tol pamažu tos knygos (kaip reiškinio) link judėjo, plėtėsi ir augo. Esu linkusi tikėti, kad tai tiesa, o gal tiesiog pildosi mano knyginiame gyvenime. Atsimenu, pirmoji lietuvių kalbos Mokytoja (viso buvo dvi) gal penktoje klasėje, paskelbusi naują knygų, kurias reikia perskaityti, sąrašą, ištarė maždaug tokius žodžius: “Skaitykit tik tas, kurios patrauks iškart. Negalima skaityti kančioj.” Tada išgirsti žodžiai aktualizavosi vienaip, šiandien atrodo, kad būtent ji man amžiams ir “įdiegė” galvelėn: kai kurių knygų tiesiog reikia palaukti.

Orvelo laukiau (o gal jis laukė manęs) labai seniai. Keletą metų tykiai gulėjo “būtina perskaityti kada nors” sąrašuose, kol išdrįsau atsiversti. Sakau “išdrįsau”, nes iš tiesų ilgą laiką žinojau, kad tiesiog nesuprasiu. Apie tuos dalykus, kurie lieka nesuprantami, turbūt ir norėčiau čia parašinėti.

“Stojo kraupi tyla. Apstulbę ir išsigandę, spausdamiesi arčiau vienas kito, gyvuliai žiūrėjo, kaip kiaulės vorele kulniuoja aplink kiemą. Pasaulis tarytum apsivertė aukštyn kojom. Gyvuliams atsipeikėjus po pirmojo sukrėtimo, atėjo momentas, kai jie, nepaisydami nieko – nei siaubą keliančių šunų, nei per ilgus metus atsiradusio įpročio, kad ir kas atsitiktų, nesiskųsti ir nekritikuoti, – jau būtų ryžęsi išlementi kokį protesto žodį. Bet kaip tik tą akimirką, tarytum gavusios ženklą, avys sutartinai iš visų gerklių užbliovė:

- Keturios kojos – gerai, dvi kojos – geriau! Keturios kojos – gerai, dvi kojos – geriau! Keturios kojos – gerai, dvi kojos – geriau!

Tai tęsėsi gal penketą minučių. Kai galų gale avys nutilo, protestuoti buvo per vėlu, nes kiaulės jau buvo suėjusios atgal į trobą.” (p. 73)

Lietuvių (ir kitų tautų) padėtis sovietmečiu, nacistinio režimo laikais, kurdų padėtis dabartinėje Turkijoje, Baltarusijos ir Rusijos įvykiai, įvairūs pabirę judėjimai, sukeliantys mažesnį ar didesnį garsą, karai ir režimai apskritai. Visa tai, ko nesuprantu ir bijau. Nesuprantama ne tai, kad žmonės pradeda tam, kas jų netenkina, priešintis (juk tai tikrai žavu ir gerai daugeliu atvejų), bet apskritai šis nuolatinis nesibaigiantis žmogaus noras kautis. Kautis už kažką ar prieš kažką, noras užvaldyti, o tada nusimesti valdančias grandines, niveliuotis, o galiausiai ir vėl išsiskirti. Atrodo, kad per šimtmečius dėl tam tikrų priežasčių (kurias ir norėčiau kada nors suvokti) žmonės taip įsisuko į pasipriešinimo žaidimą, jog apskritai dažniausiai jau ir nebežinome, kam priešinamės ar dėl ko kovojam. Sakytumei, žmogui būdingas savotiškas intelektualinis sadomazochizmas, be kurio jokie pozityvesni pokyčiai tarsi negali atsirasti. Panašią mintį išsakė Aleksandr Sokurov viename iš savo interviu apie filmą “Aleksandra”, taip pat daugybė kitų mąstytojų, galų gale, apie tai rašo ir Orvelas aptariamoje knygoje.

Procesas nenutrūkstamas nežinia kodėl. (Čia mano vingiai pernelyg tiesūs.) Gal kad žmogui tokia hedonistinė (???) kančia labai būdinga ir patraukli, tarsi būtinai tik kentėjimas (žinoma, ne visada būtinai savas – kam kentėti pačiam, jei galima kaltinti kitą?) gali būti prakilnus ir vertingas. Tik tie, kas mirė prie Televizijos bokšto, žinojo, kokia turi būti Lietuva (už ją ir kovėsi, žinoma), o visi, kas gyvena joje dabar, daro tai be išimties neteisingai (ir todėl kažkada anksčiau ar vėliau – laikotarpį kiekvienas pasirenka pats – buvo ar bus geriau, bet kada, tik ne dabar), tik tie gyvuliai yra nusipelnę gyvenimo Gyvulių ūkyje (ar Okeanijoje, jei kalbam apie “1984-uosius”), kurie besąlygiškai tiki, kad mažinamas maisto davinys, didinamas darbo valandų skaičius, yra vienintelė Ūkio klestėjimo sąlyga. Ir visi kaip sizifai ar tie gyvuliai ridena savus akmenis į kalną, tik tikslas šito darbo skiriasi – vieni malūnui statyti, kiti santvarkai palaikyti, treti iš idėjos, o kiti eidami prieš idėją. Tokia begalinė ta už/ prieš kaita ir tąsa, o rezultatas vis vien tas pats: vienintelis dalykas išpildomas – tai ta savotiška (o kartais ir labai akivaizdi) kančia.

Su Orvelu apie tai kalbėtis pradėjau skaitydama pirmiausiai “1984-ieji”. Atrodo, kad šiuo romanu autorius viską, ką nori pasakyti, ir pasako, o “Gyvulių ūkis” šiuo atžvilgiu tampa tarsi priedėlis, papildinys, kita forma bylojantis tą patį (nors tai – tik nesvarbi pastabėlė). Ir visgi atsakymų nėra. Gražios pabaigos, utopijos, kai visi tiesiog gyvena kas sau ir kas kaip išgali, čia neras net labiausiai to trokštantys. Autorius net klausimus kelia, atrodo, tik pačiam sau, o gal išvis nekelia, tik skatina kelti. Juk svarbiausias klausimas ir lieka tik tas, ar apskritai kada nors gali būti kitaip? Ar gali žmogaus prigimtis pasikeisti taip, kad staiga nebeliktų nei prieš ką, nei už ką kovoti, o būtų galima tik gyventi? Ir kas tada būtų tas gyvenimas? Ar jis išvis būtų?

Čia staiga prisimenu K. Vonnegutą:

„Visata, toji klaiki išorės begalybė, apdovanojo juos [žmones] trimis dalykais: teise atlikti niekam nereikalingus žygdarbius, darkytis prasto skonio vaidinime ir pagaliau nežinia dėl ko padėti galvą. <…> Tas, kuris nori pakeisti pasaulį iš esmės, privalo nestokoti gabumų gražiai pateikti bet kokią šlykštynę, šaltakraujiškai pralieti svetimą kraują ir turėti po ranka parankų bei didžiumai priimtiną naują tikėjimą, kurį galima būtų įdiegti žmonėms per tą trumpą atgailos ir baimės laikotarpį, kuris paprastai ateina po didesnių žudynių.“

Orvelo antiutopija tokia atvira ir daugiaplotmė, turinti tiek daug sąsajų ir nuorodų, kad tuo pačiu tampa dar vienu hedonistinės kančios pavyzdžiu: skaičiau ją tarsi negalėdama skaityti, vis norėdama užversti, kad nekirbėtų, bet rydama puslapį po puslapio, mintį po minties. Gali būti, pagalvojau, versdama kažkurį puslapį, kad žmonėms toks noras pasinerti į malonų plėšymąsi atsiranda dar ir iš siekio dangstyti savyje gąsdinančius dalykus (kad ir kokie jie bebūtų: beprasmybės jausmas, gyvuliškiems instinktams artimos savybės, potraukiai, baimė priimti atsakomybę už savo buvimą, turiu galvoje tą tikrąją atsakomybę, kai kiekvienas pasakytas žodis ar padarytas veiksmas pasekmes ir rezultatus duoda ne kitiems, o tik mums patiems, ar pan.) ar dėlioti juos į “lentynėles” idant pavyktų paprasčiau suprasti/ pamiršti/ nepastebėti/ kita. Juk būtent tai padaryti padeda įvairios vis naujos misijos, režimai, gražios idėjos, religijos, tikėjimai ir filosofijos… kas būtų žmogus be viso to, niekas nežino, o sužinoti gal būtų ir neįmanoma, nes tam derėtų atšaukti tūkstantmečius žmogiškosios istorijos (pakeisti ją perrašant – kitas reikalas). Orvelas vėl priminė man tai, nuo ko šitaip slapsčiausi: viskas, ką (tariamai) galime suvokti, gali būti (bet nebūtinai yra) reliatyvu ar išsigimti. Gražiausios idėjos gali virsti baisiausiomis taip lengvai, kaip žaidžiantis katinas gali staiga įpykęs drėksti ar kąsti. Žmogus ir jo išdavos – begalinė ir prieštaringa istorija, kurios gal niekada nesuprasiu. Tokia begalinė, kad sunku net pasakyti, kur jos pradžia, pamatai. Ką tuomet daryti?

Man padeda Ben Morea žodžiai, išgirsti šią vasarą, kai paklausiau, o ką gi daryti tada, kai susiduri su žmogišku mažumu (palyginus su visata, pvz.) ar beprasmybe, ką daryt tada, kai nežinai, ką daryt su savim:

“You do what you feel you have to do.”

Trumpai drūtai: Jaučiu, kad tai, ką turiu daryti, ir yra tokių knygų skaitymas, padrikų minčių apie jas ir gyvenimą, mintijimas ir rašymas. Ir bandymas prisidėti prie tų, kurie sako, kad žmogui nebūtinai turi būti sunku, kad būtų lengva (nors kartais reikia). Bent jau nebūtinai reikia prievartos. Ir dar jaučiu, kad turiu nepamiršti, jog tai, kaip gyvenu dabar, yra geriau, negu kada nors gyvensiu ar gyvenau.

P. S.: prisipažinsiu, kad ši knyga buvo pirmoji po ilgo laiko, kurią skaitydama nubraukiau ašarą.:)

Ačiū B. Morea, G. Orvel, K. Vonnegut, kitiems autoriams ir jums, kas skaitėt šias padrikas raides.

apie laiko trukmę ir gaišimą

Autorius: Frederic Beigbeder

Pavadinimas: Meilė trunka trejus metus

Leidykla: Tyto Alba

Metai: 2009

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: paskolino (ne tik kurso) draugė Alina

Subjektyvus vertinimas: 3/10

Vienas protingas žmogus yra manęs paklausęs, kodėl dažnai švaistau laiką beprasmiškiems filmams ar tuščioms raidėms knygose. Ilgai galvojau, koks atsakymas būtų tinkamas (arba: nebūtų juokingas) į tokį klausimą, kai yra sukurta tokia daugybė knygų ir filmų, kad logiška būtų rinktis tik geriausius ir kokybiškiausius pavyzdžius. Bet studijuodama ir besidomėdama literatūra, kalbėjimu apie knygas, kritika, ne kartą esu susidūrusi ir su klausimu, kas gi nusprendžia, kurios knygos yra geros, o kurios ne, t.y. kur tas vieningas ir teisingas kokybės matas? Galėčiau bandyti teisintis tuo, kad esu iš tų naiviųjų, kurie stengiasi, banaliai kalbant, nespręsti “apie knygą iš viršelio”, t.y. nesusidaryti išankstinės (neigiamos) nuomonės, net jei dauguma tą knygą (filmus pamirškim – tinklaraštis apie raides) vertina vienodai (neigiamai).
Visada norisi tikėti (visai nepostmoderniai ir neintriguojančiai), kad knyga vis dar yra tas stebuklingas gyvenimo elementas, kuriame būtinai atrasi ar kokį nors ypatingą pasaulį, ar pritrenkiantį siužetą, kerintį pasakojimą, o galbūt viso gyvenimo prasmę, užkoduotą tarp eilučių arba išsakytą atvirai, tarsi išspjautą. Trumpiau tariant – vis dar skaitau beveik bet ką, kas pakliūva, vedina kažkokio net pačiai nesuprantamo susidomėjimo, smalsumo, tikėdamasi, kad laikas, paskirtas toms raidėms, nebus sugaištas veltui. Galų gale, gi tikiu, kad viskas vienaip ar kitaip gyvenime yra “ne veltui”.
Išsiplėčiau… geriau pasvarstyti, kokie buvo trys (sutapimas?) vakarai su Federic Beigbeder ir jo meile, (ne)trunkančia tiek metų, kiek sakoma pavadinime.

Knygą pasiėmiau iš draugės trumpoms atostogoms, tarsi iš anksto manydama, kad gali būti blogai (arba priešingai – itin gerai), nes paprastai atostogoms jau nebesirenku knygų, per daug reikalaujančių iš ir taip tada ištuštėjančios galvos. Pasimokiau kadaise, kai vasarai, kurią praleidau dirbdama, pasirinkau F. Nietzsche.

Ir iš tiesų tie trys vakarai, praleisti su romanu, dabar man atrodo labai dualistiški: skaitant laikas bėgo greitai (todėl turbūt derėtų girti autoriaus sugebėjimą rašyti be ypatingų lingvistinių dekonstrukcijų, populiariomis frazėmis, lengvu stiliumi), bet dėl to greitumo jis atrodo savotiškai tarsi ištrintas iš mano gyvenimo ir (o ne!) beprasmis. Autorius, o gal romano veikiantysis (nors čia, kaip minėjau, nėra jokių postmodernybių, taigi drįsčiau tapatinti, ypač kai vartojamos parašiau šį romaną-padariau tą ir aną, o jūs dabar skaitot konstrukcijos), didžiuojasi savo a la žurnalistiniu rašymo stiliumi, sugebėjimu kurti šūkius tokius kaip “meilė trunka trejus metus” (lengvai įsimenamus, dar lengviau atnešančius populiarumą ir už viską “lengvesnius” pinigus), o aš štai sėdžiu ir svarstau, ar verta didžiuotis tuo, kad tave atsimena, bet nežino, dėl ko. Tarsi atsimintum dėžutę, bet neprisimintum, kas viduje. Neprisimintum, nes viduje galbūt nieko ir nėra…

Nemeluosiu, kalbėjimas tikrai išgrynintas, visiškai neužkliūvantis, tokiam net ir vieno vakaro pakaktų (bet aš lėtai skaitau ir per daug kabinėjuos), dėl to knyga neatsitiktinai yra įtraukta į Tyto Albos Skaitomiausių knygų fondą, tačiau man vis kliuvo tame lengvume įsimaišantis desperatiškas noras kalbėti kategorijomis: meilė trunka (arba netrunka) tiek ir tiek, gyventi reikia būtent tiek metų, aistra gyvuoja tiek ir tiek, “šventės žmogui duotos tam, kad”, “svarbiausias klausimas gyvenime – tai”, na, ir taip toliau. Žinau, kad žurnalistams (ar reklamų kūrėjams, kaip kad romano veikėjui) lakoniškumas ir savotiškas faktų-konstatuojamasis stilius yra didelis privalumas, bet vėlgi – kas yra žurnalistika, o kas literatūra?

Dabar mane užsipulti galėtų bent kiek atidesni literatūros mylėtojai: žurnalistinis romanas juk nėra retas ar juolab blogas reiškinys. Bet man atrodo, kad vis dažniau ir literatūroje įsivelia geltonieji puslapiai… Būsiu kategoriška: negalima teisintis tuo, kad esi žurnalistas, rašantis romaną, jeigu esi žurnalistas, kuris geriau nerašytų romano. Kai kurioms mintims kartais pakanka ir straipsnio ar netgi vien tik reklaminio šūkio.

Nenoriu teigti, kad ši knyga yra visiškas blogis, nes meluočiau ir sau, ir tiems, kas skaitys visa tai, ką rašau. Į savo citatų sąsiuvinį užsirašiau apie penkias beigbederiškas citatas, nes man visai patiko, pvz., kalbančiojo saviironija (“Čia visas mano žavesys: nežinau, ar jo turiu.”; “Su tavim viskas gražu, net aš.”), kai kurie smagūs pažaidimai žodžiais (“Abu rymom nugrimzdę į bliuzą”; “aristokatė“; “sakau, kad myliu ją, kad jos plaukai ilgiausi pasaulyje ir mano gyvenimas juose paskęsta”) ir dar šis bei tas. Bet dabar atrodo, kad ta ir taip plona knygelė, nors parašyta gan lengvai “suvalgomu” stiliumi, tėra ištęstas mylėjau vieną-vedžiau ją-išsiskyrėm po trejų metų, nes pamilau kitą-su ta kita gyvenu jau tris metus ir vajė kaip man gerai siužeto variantas ir, maža to, kratinys minčių, kurios jau girdėtos, žinomos ir dar maišomos su nuorodomis į ankstesnius panašaus tipo to paties autoriaus romanus, Tolstojų, Bethoveną ar Konfucijų.

Dėl to kategoriško kalbėjimo, atrodo, jau pačioje knygos pradžioje prarandama ir intriga: juk jei skaitytojas yra pakankamai gudrus, jis supras, kad nuolat kartojama “neginčijama” frazė apie meilės trukmę turbūt pabaigoje bus paneigta. Ak, Beigbederi, nenustebinai vėliau rašydamas: “Na, tai kas, kad žinau, jog meilė neįmanoma – esu tikras, kad po kelerių metų didžiuosiuosi ja tikėjęs.” Naivumas yra gerai, bet galėjai nepašykštėti kokių prieskonių, priverčiančių kilstelėti nustebusį antakį. Nors dabar svarstau, kuri baigtis būtų įtikinamesnė: tokia, kad meilė, anot autoriaus, iš tiesų trunka trejus metus, ar tokia, kokia yra, su paneigta trukme. Tikriausiai nė viena. Kaip tik dėl to šis žurnalistas galėjo romano nerašyti… pinigų, kaip supratau, ir iš reklamų kūrimo pakankamai užsidirbęs yra. (Daugiau argumentų “už” nebesugalvojau.)

Trumpai drūtai: įdomu, autorius gal kokia numerologija domėjosi? Arba stebuklingais skaičiais pasakose. Juk ir čia: meilė = 3, gyvenimas = 30… mano įvertinimas = 3 (iš 10). O pasakų veikėjai ir devynias jūras perplaukdavo, septynis kalnus perkopdavo dėl amžinos meilės, o kas nors galėtų man bent tris žodžius pasakyti, kurie priverstų pakeisti nuomonę apie visus šituos 142 puslapius ir vieną keistoką viršelį.

Iš noro užrašyti

Autorius: Gintaras Bleizgys

Pavadinimas: Jonas Krikštytojas

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjunga

Metai: 2010

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: Kauno “Centriniame” knygyne

Subjektyvus vertinimas: 8/10

Šį kartą įraše rasite nuorodą su pirmąja mano gyvenime recenzija, savo pirmumu pagerbusia (?) būtent šią knygelę. :}

Šiek tiek užkulisių: pirmo kurso pabaigoje vaikščiojau su savo pustuščiu gyvenimo aprašymu po knygynus ir prašiausi priimama į savo svajonių darbą. Darbo, žinoma, negavau, be to, ne visur susidūriau su draugiškumu. Tikriausiai besistengdamos žūt būt išlaikyti savo darbo vietą, pardavėjos nenorėdavo net leistis į kalbas apie tai, kad galbūt knygyno valdytojas (jei jos jį pakviestų) priimtų mane kaip pagalbinę (bent jau) darbuotoją ar pan. ir taip aš su jomis nekonkuruočiau.

Vėliau, kai tik tekdavo pirkti knygas knygyne, ne kartą esu susidūrusi su situacija, kai pardavėjai tenka paraidžiui padiktuoti mano ieškomo autoriaus pavardę. Daugiausia pirkdavau užsienio autorių knygas, kurios galbūt nėra patrauklios daugumai knygyno lankytojų, todėl manydavau, kad tai natūralu.

Kai, neradusi G. Bleizgio “Jono Krikštytojo” lentynoje, paklausiau pardavėjos, galbūt galėtų patikrinti kompiuteryje, ar apskritai turi šio autoriaus knygą, sulaukiau klausimo, kaip tiksliai rašoma jo pavardė, nuoširdžiai nuliūdau. Iš pradžių pagalvojau, kad galbūt aš neaiškiai šneku. Bet kai teko pakartoti, kad Bleizgys su y, o ne i, nusprendžiau, kad jie daug ką prarado nepriimdami manęs į darbą. (Ir aš leidžiu savo ego tuo truputį pasididžiuoti. Bet tik truputį.)

Bet tai turbūt kasdienybė. Visur visada yra žmonių, dirbančių tik dėl darbo. Ir man ateityje tikriausiai teks. Todėl negaliu nieko teisti. (O galbūt tai tiesiog buvo bloga diena tai knygyno darbuotojai.)

Galiu tik palinkėti Jums gero skaitymo. :}

Recenzija: http://www.kamane.lt/lt/titulinio_blokai/e_redakcijos_balsai/tekstas326

mąstau, vadinasi, (n)esu?

Autorius: Kristina Sabaliauskaitė

Pavadinimas: Silva Rerum

Leidykla: baltos lankos

Metai: 2010

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: paskolino lietuvė bendradarbė Italijoje (Marija)

Subjektyvus vertinimas: 9/10

Atsitiktinumas ar ne, nežinau, bet Italijoje į rankas pakliuvo knyga, pavadinta dviem lotyniškais žodeliais – silva rerum. „Daiktų miškas“ – taip lietuviškai įvardijamas šis pavadinimas knygos anotacijoje, o aš tam ir nesipriešinsiu, nes lotynų, nors mokiausi pusmetį, spėjau primiršti, o naivias mintis apie tai, kad Italijoj susikalbėti padės net ir menkutės šios senos kalbos žinios, išblaškė tikrovė (vienintelis lotyniškas žodis, kurį Italijoje vartoju kasdien, yra „salve“ – taip mes sveikiname klientus ledainėje, kurioje dirbu), todėl toliau mokausi šnekamosios italų, bet ne lotynų kalbos. Ir, žinoma, apie XVI-XVII a. populiarią, „iš karto į kartą perduodamą savaraštę Lietuvos bajorų „šeimos knygą“, pavadintą būtent silva rerum žinau dar mažiau – tik tiek, kiek parašyta anotacijoje. Ir visgi perskaičius knygą atrodo, kad viskas aplinkui dabar kvepia senove, sumaišyta su šiek tiek dabarties, kad pati pergyvenau visus aprašomus įvykius, netgi savotiškai buvau ir esu po truputį kiekvienas iš knygos veikėjų. Visą laiką labai sunku paaiškinti kitiems žmonėms, kodėl ir kuo mane patraukia/ įtraukia kokia nors knyga, o juolab, ką savo randu joje ar jos veikėjuose, ne išimtis ir šįkart. (Visa tai labai subjektyvu ir turbūt ne taip reikėtų rašyti knygų apžvalgas.) Ir visgi dėl to, kad čia visos raidės yra subjektyvios, privalau paminėti (galbūt vien tam, kad pati nepamirščiau), jog Kazimieras Norvaiša beveik visą knygos skaitymo laiką buvo mano alter ego. Iš pradžių maniau, kad pirmą kartą gyvenime štai radau knygoje veikėją (knyginis mano gyvenimas, aišku, nėra pats ilgiausias, bet ir ne iš trumpiausiųjų; o ir šiaip kartais atrodo, kad jis tikresnis už realųjį), kurio portretu ir dialogais, kuriuose dalyvauja, išsakomi mano asmeniškumai, mintys, įsitikinimai, išgyvenimai. Atrodė, kad tas jaunuolis, įžvalgus ir siaubingai protingas (ak, taip, tokiu būdu, prieš tai pasakydama, kad jis panašus į mane, aš teigiu pati esanti labai intelektuali; tebūnie, nors tuo intelektualumu labai greitai galima suabejoti ir jį paneigti), tačiau abejingas aplinkiniam pasauliui, atspindi mano dažną plaukimą tarsi ir gyvenime, ir šalia jo, savotiškai tai galima pavadinti ir buvimu, ir nebuvimu. Perfrazuojant Dekartą: mąstau, vadinasi, esu, tačiau dėl to mąstymo nesu arba dažnai noriu nebūti/ atsiriboti/ būti atskirai. Visa tai sunku paaiškinti nepacitavus pačios autorės sukurto žodinio Kazimiero portreto: “<…> į daugumą kasdienio gyvenimo dalykų ir vyksmų žiūri su tam tikra vos juntama panieka ir pašaipa, visuomet tarsi iš šalies, į prieš jį besiskleidžiančias aplinkybes žvelgdamas kaip į kokį olandų paveikslą, vaizduojantį smuklėje lėbaujančius juokingus valstiečius, bet visuomet tarsi pabrėždamas esąs už to paveikslo ribų, tarsi anapus rėmo, bet jokiu būdu ne tame, kas vyksta. Apdovanotas guviu protu, iš pusės žodžio suvokiančiu net painiausius moksliškus aiškinimus <…>, Kazimieras iš tiesų niekada nerodė noro atsiduoti vienam kuriam užsiėmimui, tarsi niekur nematytų jokio tikslo ir viskas jam atrodytų vienodai kvaila ir beprasmiška” (p. 29-30). Vėliau savo tapatinimąsi su Kazimieru, žinoma, nutraukiau, nes visgi man viskas yra savotiškai atvirkščiai: niekad neturėjau noro atsiduoti tik vienam kuriam nors užsiėmimui – viskas man atrodo daugiau mažiau tikslinga ir patrauklu, viską norisi išbandyti (žinau, turbūt tai išsibarstymas). Liko mintys apie tai, kaip meistriškai autorė kuria tokius gana ribinius charakterius, į kiekvieną iš jų turbūt įdėdama dalelę savęs (Stephen King viename iš daugelio savo interviu yra sakęs, kad veikėjai atgyja tik tada, kai rašytojas atiduoda jiems dalį savo gyvasties), taip priversdama netgi patikėti, kad gali rasti juose savo atspindį. Atsiribodama nuo visų postmodernių (?) teorijų, kad už pasakojimo nebūtinai yra pasakotojas, noriu pasakyti, kad toks ryšys tarp autoriaus, knygos ir skaitytojo man atrodo pats intymiausias, artimiausias ir tobuliausias, nes būtent tokiais atvejais knyga, kiekvienu veikėju/ žodžiu/ mintimi skaitytojui duodama dalį autoriaus (sumanymo) gyvasties, atima dalį skaitytojo gyvasties (įvyksta pakeitimas) ir taip įsitvirtina (turbūt žmogiškiems amžiams) jo (pa)sąmonėje. Savotiškai vėl galima perfrazuoti Dekartą ir pasakyti, kad permąstydamas tai, ką perskaitė (vadinasi, tai, ką (su/per/iš)mąstė autorius), skaitytojas priverčia knygą ir būti, ir nebūti, o kartu ir yra, ir nėra pats tos knygos dalis, lygiai kaip jos savasties saugotojas savyje (atmintyje).

Trumpai drūtai: Nežinau, ar verta dar smulkmeniškai aprašinėti visas mintis, kurias sukėlė ši knyga (o jų yra daug: apie heteroseksualumą ir homoseksualumą, meilės esmę, gyvenimą, buvimą, žinojimą, likimą ir sutapimus, na, ir dar begalę dalykų), toks aprašymas turbūt būtų labai ilgas (galbūt kada nors tokį ir parašysiu, bet jau vien sau), o tokias knygas tiesiog norisi rekomenduoti kitiems, prašantiems patarti, ką įdomaus perskaityti, nors visada labai sunku paaiškinti tiems prašantiesiems patarimo, kad vienu metu knyga mane ir traukė, ir atstumdinėjo, ir buvo manyje, ir nebuvo, bus nebūdama, o atmintyje išliks visam laikui, tačiau galbūt po truputį ištrupėdama, išsibarstydama. Kaip Kazimieras, kaip jo sesuo, kaip visų Norvaišų knyginis gyvenimas, na, ir tikriausiai kaip aš pati. Ar knygą skaitysiu dar kartą? Tikrai taip – labai stipriai prieš vakarinį-naktinį darbą, nereikalaujantį mentalinės veiklos, norisi veikti ką nors, kas išjundintų protą. Itališkai skaityti tikrai nesiryžčiau, angliškų knygų šiame mažame miestelyje rasti neitikiu, o lietuviškos (lietuviškai išleistos) tėra trys: F. Nyčės “Ecce homo”, R. Michelio “Morgana. Bretonų princesė”, na, ir, žinoma, Silva rerum. Bet šį romaną norisi skaityti ne vien dėl to, kad daugiau nebebus ką, duodu garbės žodį.

P. S.: atsiprašau, kad šį kartą be paveikslėlio ir labai padrikai – internetas čia man taip pat nėra draugas.

Jūsų,

Lina (raidinuosi)

Kalbėjimas burna, prisemta vandens

Autorius: Vytautas Stankus

Pavadinimas: Vaikščiojimas kita ledo puse

Leidykla: Nemunas

Metai: 2009

Vieta: Kaunas

Į rankas pakliuvo: paskolino mergaitė, apie kurią svajoju senatvėje pasakyti “draugaujam nuo mokyklos laikų”.

Subjektyvus vertinimas: 9/10

Trumpas pa(si)aiškinimas, kodėl taip maža bus pasakyta apie VS „Vaikščiojimą kita ledo puse“

Dvigubas įspūdis apie knygą: atrodo, tai — tokia asmeniška poezija, nes, viena vertus, per daug (subjektyviai) manęs, o tai neleidžia nei racionaliai vertinti, nei drąsiai sakyti, kad šitai tikrai yra poezija, o ne telepatiškumas, kai norisi tik paimti pieštuką ir visą knygą pripaišyti prirašyti (pa)sąmoningų vaizdinių iš anapus, iš gyvenimo, buvimo ir to, kur dar nebuvau. Kita vertus, neimu ir nepaišau, nes tiek daug autoriaus asmeniškumų (tų vietų, kur dar nebuvau, ko neišjaučiau ir nesupratau), kad imi ir bijai viską suteršti, sugadinti, nes galbūt norėtum kada nors ten pakliūti. Atrodo, bet kokios kalbos išblaškys aurą, upės ir dūmų kvapą. Taip, “vėjas kvepia kitaip” (p. 32), todėl nepūsiu vėju prieš VS, šituo vėju, dūmais ir svaiguliu poezijos neišblaškysiu, bet štai net menkiausias bandymas išspausti kritiką iš subjektyvumų viską gadina. Galvoju, ar išvis įmanoma ką nors objektyvaus pasakyti apie subjektyvumus. Gal dėl to ši poezija yra net kiek per daug subjektyvi (nes juk priverčia manyti, kad poezija būtinai turi būti kokia nors medijuota žmogaus, poeto (egzistencijos) tąsa).

Yra žmonių, kurie pasakytų, kad taip, jausmų sudėjimas į eilutes dar nereiškia poezijos, bet aš nuolat blaškausi tarp dviejų polių: o visiškas žodžių beemocinis dėliojimas jau reikštų poetinį stebuklą? Tai ir čia, kaip minėjau, taip dvejopai: knyga traukia savo tikrumu, išjaustumu (čia Loretai galiu pritarti, kad savotiškai ir keista, ir ne, kad pirmasis blynas ir neprisvilęs: nestebina, nes VS matytas “pažengusių” poetų apsupty ir šviesoje, gal net įkvėpime?), bet tuo pačiu ir norisi bėgti, nes per daug tai slidu, per daug šalta, per daug sava, kad imtum ir patikėtum. Nežinau, kaip vertinti šią knygą, užtat žinau vienintelį tikrą dalyką (nes ir aš remiuosi dažniausiai tik jausmais, ne racionalumu), kad knyga yra įspūdis, jog pažįstu patį Vytautą. Sako, visai gerai, jei rašytojas, poetas ar bet koks kūrėjas bendrauja tiesiogiai su skaitytoju, bet kaip tada atrasti tvirtą ribą tarp knyginio ir tikrojo gyvenimo (taip taip, kaip atrasti ribą tarp manyje kovojančios konservatorės ir postmodernistės)? Cha, ir kaip tada mąstyti kritiškai (o juk tai labai madinga ir patrauklu)? Nors aš, aišku, niekada nemokėjau kritikuoti, nes tai turbūt reikštų, kad pirmiausia aš moku rašyti. Ak, taip, blaškausi, turbūt plaukiu viena iš tų eilėraštinių upių ar dūmų srovele, bet jei kada nors rašyčiau poeziją, tikriausiai rašyčiau būtent taip, tik būčiau moteriškasis Vytauto Stankaus alter ego. Ir didžiuočiausi, kad gerai rašau. Bet tuo pačiu metu kažkas viduj kalbėtų kirbėtų, kad kažko trūksta, kažkas negerai, bet to kažko nesugebėčiau paaiškinti. Turbūt įvardyčiau tai gyvenimu ir pamirščiau, sakydama, kad gyvenimo net poezija nepaslėpsi, bet ir neišreikši. Ir gal tai geriausiai nusako mano santykį su šia knyga.

Tai, ką „galiu“ pasakyti apie VS „Vaikščiojimą kita ledo puse“

Labai didelį trapumą kaip kaukę ir pa(si)teisinimą jau pačiu pavadinimu užsideda VS. Ir be reikalo. Taip, trapumo, kaip plačiai paaiškino Loreta, yra tikrai daug: visas tas dekonstruktyvumas, byrantys veidai (knygą skaitant pavasarį-vasarą, nenoromis lindo į galvą nesąmoningi klausimai, ar poetas nepersikaitino, kad lupasi), eižintis asmenybinis ledas ir stiklas, išmušami dievo dantys… bet, kaip jau minėjau savo pasiaiškinime, poezija itin stipri ir labai labai pasistengus atmesti jos prižadintus subjektyvumus jokių trupėjimų aš nematau. Norisi tik palinkėti VS „susiklijuoti“, susirinkti save į jaukumus ir toliau šitaip drąsiai vaikščioti poezijos ledu. (Nors jei jis vienas tų, kur tiki, kad pozityvūs žmonės negali rašyti kvėpuojančių eilių, tada turbūt geriau jau patylėčiau. O ir šiaip. Geriausia užsičiaupti, nes kitoj ledo pusėj imsiu ir priburbuliuosiu.)

Trumpai drūtai (su trumpais paaiškinimais): tekste minima Loreta yra mano (ne įsivaizduota) draugė, kurios tekstą apie Vytauto Stankaus poeziją skaičiau prieš parašydama savo raides. Jos ir mano tekstai davė pradžią recenzijai, kurią galima rasti kamanėje.

Ar skaityčiau šią knygelę dar kartą? Žinoma. Skaitysiu.

P. S.: tai pirmoji poezijos apžvalga šiame tinklaraštyje. VS blynas neprisvilęs, o va dėl savojo… vertinimą pasilaikau sau – itin subjektyvus. :}

Jūsų,

Lina (raidinuosi)