Ir neišskrido liūtas į Afriką svajonių vytis

Autorius: Romualdas Lankauskas

Pavadinimas: Liūto išvadavimas

Leidykla: Gimtasis žodis

Metai: 2005

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: Knygyne “Rotas”, netoli Kauno Akropolio

Subjektyvus vertinimas: 5/10

 

Turiu prisipažinti, kad tai, ką dabar skaitote, parašyti galvojau jau bene dvi savaites, bet vis to nepadarau. Nieko keisto – taip yra beveik su visais šio blogo įrašais, nes viena yra perskaityti knygą (nors ir tai kartais būna labai sunku), o visai kas kita – ją aprašyti. Būna, kad ir minčių apie tą knygą daug, bet tiesiog reikia išlaukti. Jei ne įkvėpimo, tai laisvos minutės ir nepervargusios galvos. Taip ir su šia knygele: įrašas apie ją šiuo metu gali didžiuotis keturiomis skirtingomis pradžiomis, gimusiomis iš desperatiško noro, bet negalėjimo rašyti. Visų tų pradžių čia nepublikuosiu, neverta, ypač dabar, kai ši, kurią ką tik perskaitėte, pradžia mane daugiau mažiau tenkina ir džiugina (jei ne rišlumu, tai bent atviru aplinkybių nupasakojimu).

Iš tiesų niekada nemaniau, kad apie vaikišką knygą gali būti taip sunku rašyti (nes jas labai lengva ir malonu skaityti). Tikriausiai panašiai galvojo ir jos autorius: vaikišką knygą parašyti turėtų būti labai paprasta. Kuo daugiau apie tai galvoju, kuo daugiau knygų vaikams skaitau (o, prisipažinsiu, iš jų taip niekad ir neišaugau:)), tuo stipriau pajaučiu savyje suvokimą, kokia klaidinga ir žalinga yra tokia nuomonė. Vaikai yra labai kritiški ir protingi skaitytojai, todėl literatūra jiems taip pat privalo būti kokybiška ir verta skaitymo. Kaip rašo Džiuljeta Maskuliūnienė, suklysta jau pirmame sakinyje (tą pastebėjau ir aš). Nežinau, ką konkrečiai norėjo pasakyti kritikė (ji tik nurodo prastą autoriaus redakciją), bet man užkliuvo sakinio nelogiškumas. Niekaip kitaip to neįrodysiu, tik jį pacituodama: “Dienų dienas liūtas leido didžiuliame narve iš metalo ir betono, kad narvas būtų pakankamai tvirtas, patikimas ir jis niekad negalėtų iš čia ištrūkti.” (p. 5). Nežinau, galbūt mano sąmonė jau pernelyg suaugėliška, bet aš tiesiog nesuprantu esmės. Jeigu knygelė/ apysaka apie tai, kaip išvaduojamas liūtas (tai galima suprasti ir iš pavadinimo), vadinasi jis kažkur, iš kur bandoma išvaduoti, jaučiasi negerai, tarsi įkalintas. O jeigu narve, kuriame liūtas tupi, jis jaučiasi negerai, nori iš jo ištrūkti, kodėl tuomet jis dienas leidžia ten, “kad narvas būtų pakankamai tvirtas, patikimas ir jis niekad negalėtų iš čia ištrūkti“? Suprantu, kad tai ko gero yra autoriaus neapsižiūrėjimas (gal trūksta kokio nors praleisto žodžio, kuris viską sujungtų, ar parinkta ne ta žodžių tvarka), juolab žinau, kad dažnai į savo parašytą tekstą sunku pažvelgti iš šalies ir pastebėti tokias menkas klaidas, bet jei jau tekstas ruošiamas spaudai ir tikimasi dėmesio (tai galima suprasti iš autoriaus žodžių: “Užpernai su menkute parama išleista apysakaitė jaunimui „Liūto išvadavimas“, tik spaudoje apie ją iki šiol neteko užtikti nė žodžio… Irgi įdomūs dalykėliai.“), derėtų arba labiau pasistengti, arba nusisamdyti žmogų, kuris pasistengs už jus.

Logišku mąstymu pati niekada nepasižymėjau, bet nežabotas noras pasirodyti geresne už kitus ir šį kartą skatina kabinėtis toliau: prasmės neradau ir įvairių nūdienos kontekstų atvirame “paslėpime” apysakoje. Istorijos pamatas man – kaip truputį paaugusiam vaikui – labai patinka (nors, vaikystėje/ paauglystėje dažnai žiūrėjusi holivudinius filmus tokiai auditorijai, galiu drąsiai sakyti, kad istorijų apie gyvūno ir žmogaus draugystę per vieno išgelbėjimą sukurta begalės, tad tai pretenzinga nebent dėl įvykių vaizdavimo Lietuvos arenoje): nuotykių kupinas pasakojimas apie liūtą ir berniuką, kurie susidraugauja, nes liūtui liūdna (dėl įkalinimo zoosode), o berniukas, protingas ir guvus, sugalvoja kaip jį pralinksminti (išsiųsti į tėvynę Afriką). Visgi niekaip neradau logiško paaiškinimo, kam apysakoje reikia minėti, pvz., vienintelio Lietuvoje (Kauno) zoologijos sodo tvoros skylę, kuri, kaip dauguma kauniečių tikriausiai žino, egzistavo ir gal dar šiandien egzistuoja (tai, kad pagrindinis herojus, Augustas, nesąžiningai ja naudojasi, tikriausiai parodo skaitytojams vaikams šių laikų vertybes?), mafiją/ nusikaltėlius (suprantu, kad kaip nors blogiukus reikia įvardyti, bet pasakų baubai, raganos ar troliai mano stereotipų prikimštai sąmonei yra artimesni), blogą politinę ir žiniasklaidos sistemą (o ji visai kaip tikra – remiasi gandais ir nuogirdomis) ar panašius dalykus. Gal ir pagirtinas užmojis tokiu būdu lavinti skaitytoją, o ir aš pati sakiau, kad mažieji anaiptol nėra kvaili, bet skaitydama pagalvojau, kad netgi aš, dvidešimtmetė mergina, studijuojanti universitete ir tarsi turinti būti pakankamai protinga, mažai ką tokiuose kontekstuose suprantu, o ką suvokti gali (hm, kokio amžiaus jie pradeda skaityti?), tarkim, keturmetis vaikas? Dargi stebina tai, kaip negudriai čia tie kontekstai įpinami. Negaliu sakyti, kad pati parašyčiau geriau, juolab neteigiu, kad esu pati protingiausia skaitytoja, bet iš daugumos tų knygų, kuriose plačiai remiamasi/ naudojamasi kontekstais, visada išsiskiria tos, kur jie įvejami taip, kad pastebi tik tie, kurie jau šį tą apie juos išmano. Galėčiau tai įvardyti kaip tykias tekstines užuominas, bendravimą su “savais” arba (kiek kitaip pažvelgus) kaip gero turinio plėtojimą papildomais erdvių klodais. Čia gi, kaip minėjau, būta gero pagrindo, bet tai, kas iš jo sukuriama, stebina ir piktina (nes kiekvieną kartą liūdnai nuostabu, kaip nekvailiems žmonėms pavyksta sukurti ką nors ne tokio protingo ir gero).

Aišku, lengvinanti aplinkybė čia yra ta, kad pats R. Lankauskas, kaip matėte iš cituotų jo žodžių, apysaką skiria ne patiems mažiausiems skaitytojams, bet jaunimui. Visgi “jaunimas” irgi yra labai plati sąvoka. Tai – 14-25 metų žmonės. Viskas atrodytų aišku, gražu ir suprantama, jei nežinotumėm, kad tokią didelę grupę žmonių iš esmės vienija vien tik amžius, o pomėgiai, gyvenamoji aplinka/ aplinkybės, kiti bruožai labai dažnai skiriasi. Todėl jei vienas ir supras, kam reikia pasakoti apie “sugedusią” žiniasklaidą, tikinčią senų bobučių grupinėmis haliucinacijomis apie liūtą mieste, tai visada atsiras tokių kvailių, kaip aš, kuriems tai atrodys pati didžiausia šio teksto mįslė.

Mįslinga ir tai, kodėl visur, kur tik mačiau, knygelė įvardijama kaip vaikiška (o ir fabulos pagrindas man atrodo it vienas iš tų, skirtų patiems mažiausiems), o autorius savo interviu teigia kitaip. Čia nekimbu, gal tik norisi pastebėti nesusikalbėjimą. Jei knyga vaikams, tada gal viskas (išskyrus tai, ką minėjau) gerai, bet jei jaunimui – galbūt vertėtų ją perrašius/ paredagavus ir perleisti kiek kitaip: dabar gi viršelis man rodosi orientuotas būtent į vaikus, lygiai tą patį suponuoja ir dailios (dailininkė – Loreta Uzdraitė) iliustracijos viduje. Vertėtų apsispręsti visgi, nes jei autorius dvejoja, tai ar nedvejos pirkėjai?

Tiesa, liūtus įleidžia į lėktuvus? :}

Trumpai drūtai: su entuziazmu (nes liūtai man labai subjektyviai ir dar dėl Žilvino Žvagulio dainos patinka) pirkdama šią knygelę ir jau prie kasos svajodama apie tai, kokia įdomi odisėja kartu su liūtu Zenonu bei Augustu (vardai tikrai žavintys!:)) laukia manęs beskaitant, negalėjau nė pagalvoti, kad akimirkomis ji sukels kažkokį pykčio, nusivylimo, liūdesio ir neišpildytų lūkesčių mišinį-jausmą. Norėtųsi perskaityti šią knygelę dar kartą, kad stebuklingai įsitikinčiau kiekvieno savo žodžio, užrašyto čia, klaidingumu, bet mano savo tokį vaikišką naivumą jau esu išaugusi ir žinau, kad taip nebus. Taip pat žinau, kad dabar, kai studijų metu esu priversta knygas savo malonumui skaityti retomis laimės valandėlėmis, tikrai jų negaišiu šiai apysakai, net jei ji tikrai turi savų pliusų. Tai, kas neišbaigta, neturėjo pasiekti knygynų. Visi liūdni liūtai ir toliau svajoja apie rašytojų, turinčių gražias vizijas, neišsišvaistymą, o galiausiai – apie galbūt Afrikos džiunglėse (?) augusio potencialaus popieriaus, iššvaistyto neišbaigtumo spausdinimui, egzistavimą medžių pavidalu.

Suvaikėjusi Lina