Autorius: Saulius Tomas Kondrotas
Pavadinimas: Kentauro herbo giminė
Leidykla: Periodika
Metai: 1989
Vieta: Vilnius
Į rankas pakliuvo: iš kažkurios bibliotekos, tikriausiai protezų biblės, iš atiduodamų knygų lentynos
Subjektyvus vertinimas: 10/10
Labai nemažai galvojau, kaip apie šią knygelę, kuriai lygiai tiek pat metų, kiek ir man (gaila, kad nerašo išleidimo mėnesio – gal ir gimtadienį švęstumėm kartu?), neprabilti labai sausai ir mokykliškai interpretaciškai, nes paskutiniu metu pastebiu, kad tik taip rašyt ir sugebu. Tikriausiai pastebėjote, kad kol kas tai – pirmoji iš čia aprašytų knygų, įvertinta aukščiausiu balu. Tai irgi apsunkina padėtį, nes apie knygas, kurios įtraukia visą mane ir nepaleidžia dar ilgai, labai sunku pasakyti ką nors konkretaus – jausmų mišinys lieka tarsi nepaaiškinamas, tarsi anapus verbalinės realybės. Bet aš pabandysiu.
Tai, ko labiausiai bijojau, būtų kalbėjimas apie temas, veikėjus ir pan. Visa tai priartintų mane prie apsimestinai protingos kritikos ir atitolintų nuo pačios knygos, kuri yra labai jausminė. Tos temos, problemos, nagrinėjamos knygoje man labai patiko, bet tą pasakyti nepakanka – nuostabi yra jų raiška, varijavimas ir žaižaravimas šioje knygoje.
Knygelė plonytė, vos 132 p., bet rodosi, kad joje telpa nežmoniškai daug, vos ne visas gyvenimas. Trumpučiai apsakymai ir apysakos, parašyti su tokiu meistriškumu ir išmone, talpina tiek daug minčių, tiek daug poteksčių, kad imtum ir pasibrauktum visą visą knygoje esantį tekstą, kaip braukiamos teksto vietos, labiausiai atspindinčios mūsų vidų.
Galvoju, kad knygos (ir šioje knygoje, tai yra apsakymų/ apysakų rinkinyje esančios apysakos) pavadinimas labai fatališkai siejasi su mano jausmu, dabar kerojančiu viduje. Kentauras. Gyvulio ir žmogaus kūnas. Gyvulio pagrindas, galima sakyti, o žmogaus siela, protas ir jausmai, tam tikrą akimirką irgi sugyvulėjantys. STK apsakymų rinkinio skaitymas man ir buvo kažkoks kentauriškas, kai, viena vertus, tarsi fiziškai galėjau pajusti to pasaulio, apie kurį rašoma, aplinkybes aplink save (įvardyčiau tai kaip dviejų dimensijų, paprastai egzistuojančių šalia, susiliejimą ir tai būtų ne tobulas, bet vienas tikslesnių apibūdinimų), kažkaip natūraliai, instinktyviai (o dėl to, kad instinktai būdingi visiems Žemės gyvūnams, tai ir gyvuliškai) jose ištirpti, bet kita vertus, mano žmogiškas protas, erzinamas (gerąja prasme) STK raidžių, nė akimirkai neužsnūdo; jausmai – juo labiau.
Labai tobula yra tai, kad ši plona knygelė beskaitant atsiskleidžia ir pasirodo turinti bent kelis skirtingus sluoksnius: galima ją skaityti tiesiog kaip šiek tiek fantastinių apsakymų/ apysakų rinkinį, tačiau net ir nenorėdami pastebėtumėte už tos fantastikos slypinčią prasmę, realų gyvenimą, tikras problemas ir jausmus, ir, be abejo, dar daug daugiau (kiekvienas pasiima tiek, kiek sugeba).
Man atrodo, aš neturėčiau labai daug rašyti šių savo beverčių žodžių, o tiesiog paminėti, kad jausmai, gyvuliškas atsidavimas negyvuliškai veiklai (skaitymui) ir jos malonumui turėtų būti svarbiausi tam, kas paims šią knygelę į rankas. Jausmai yra dalykas, kuris vėl ir vėl įrodo žmogui, kad jis niekuo nėra pranašesnis už gyvulį (protas yra per menkas tam, kad nugalėtų instinktus, išgyvenusius milijonus metų evoliucijos; bet apie žmogaus evoliuciją šiek tiek vėliau – dabar kaip tik skaitau K. Vonnegut “Galapagus” apie tai), bet kartu jausmai ir sugrąžina į tą pirmapradį būties suvokimą, tą, rodos, negyvulišką sąmonės, išminties ir tiesiog vidinę pilnatvę, kurią – paradoksalu – mums pasiekti ir trukdo dažnai per daug kritiškas ir abejojantis protas.
Žodžiu, nemaišysiu aš jums daugiau proto, nes išpainioti mintis, sukeltas šios knygos, ir pačiai yra per daug sunku, tiesiog palinkėsiu bent akimirkai pasiimti ją į rankas ir pasimėgauti atbundančiu – jei, tarkim, ir jūsiškis buvo šiek tiek prisnūdęs – mąstymu, o gal tiesiog rašytojo talentu kolekcionuoti pirmapradiškumo saulėtekius skaitytojuose.
All in all: Tikriausiai dar ne kartą pasinersiu į STK raides (jau dabar planuoju kitų jo kūrinių paiešką), nes vieną kartą perskaičiusi tikrai ne viską, ką buvo galima, dar pasiėmiau iš šios knygos. Per menka iš manęs dar skaitytoja – būtent dėl to, jog ši knyga tokia visa pranokstanti, ji ir gauna tokį įvertinimą.
Malonaus skaitymo,
Lina
P. S.: sakiau paminėsianti, bet pamiršau: ši knygelė yra iš kažkokios senos serijos kelių knygelių, kurios visos turi dailius viršelius – lietuvių dailininkų paveikslų nuotraukas (?) juodame fone. Žavu. :} Šiame viršelyje matote dail. Romo Pakėno “Priesaiką”.
