Iš anglų kalbos vertė: Dalia Paslauskienė
Redagavo: Laima Račienė
Pavadinimas: Dali
Leidykla: Mūsų knyga
Metai: 2008
Vieta: Kinija (?)
Į rankas pakliuvo: iš protezų, tai yra Alytaus rajono savivaldybės viešosios, bibliotekos (tikriausiai neminėjau, bet anksčiau ten buvo Alytaus poliklinikos dantų protezavimo skyrius)
Subjektyvus vertinimas: 7/ 10
Šį – kaip ir daugumą kitų – meninį albumą vertinti nėra lengva. Apskritai, knygas, filmus, straipsnius vertinu ir apie juos šneku labai atsargiai ir kiek skeptiškai, nes visada sunku atskirti, ar kibinu patį kūrinį, ar menininką, apie kurį siekta tuo kūriniu papasakoti. Šįkart septynis taškus iš dešimties ši nedidelė knygelė kietais viršeliais (sakytum, kišeninė, bet tie viršeliai smailais kampais bado akis ir rėkia: ne-e-e-e, ne-e-e-e…) užsitarnauja ne vien dėl išraiškos, bet ir dėl išreiškinėjamojo.
Žodžiu, žiūriu, kad kuo toliau, tuo įmantresniais žodžiais imu plepėt, o tai visiškai netinka, todėl toliau – trumpai ir drūtai…
Jeigu kada nors kas nors (tobula konstrukcija, žinau) leistų mano darbų albumą su trumpa biografija ir jų aprašymu/ analize (o tai būtų svajonių išsipildymas vien jau dėl to, kad aš turėčiau savo darbų, į kuriuos būtų atkreiptas dėmesys) arba jeigu aš ruoščiau kokio nors kito menininko albumėlį, tada leidybinio proceso planelyje pirmas ir svarbiausias punktelis skambėtų taip: “kūrinio aprašymas, atsiradimo istorija ar kitas biesas, susijęs su kūriniu, turi būti išspausdintas šalia jo atvaizdo, reprodukcijos ar reprodukcijos reprodukcijos”, nes skaityti, pvz., apie S. Dali vieną ar kitą paveikslą, kai šalia matai trečią, buvo labai nepatogu (nors gal šiais post-post-postmoderniais laikais skaitytojas taip yra kankinamas ir verčiamas ne vien pasyviai skaityti, bet ir dažniau lapus vartyti?). O ir tai, kas rašoma apie S. Dali tapybą, man kėlė abejonių.
Suprantu, kad egzistuoja vienokios ar kitokios interpretacijų taisyklės, o įvairūs meno kritikai išmano daugiau už mane, tačiau visą laiką skaitant šią knygelę kai kurios akivaizdžiai subjektyvios sąsajos tarp menininko kūrybos (arba jos periodų) ir jo gyvenimo atrodė keistokos, o kartais netgi absurdiškos ir juokingos. Vienas pavyzdys: “Dėl įvairios veiklos gausybės tapytojo savybės jame traukėsi į antrą planą.” Na, pasakykit man, kas galėtų žinoti, jei ne vienintelis mielasis S. Dali, kodėl staiga jis daugiau dėmesio ėmė skirti kitai veiklai, o ne tapymui? Šiuo konkrečiu atveju dar pamąsčiau, kad galbūt knygą rašęs asmuo buvo S. Dali amžininkas ar artimas žmogus ir žinojo – vienaip ar kitaip – tas priežastis, tačiau jei taip, čia atsiranda lingvistinis minusiukas: galbūt trūko vieno vienintelio žodelio, pvz., “tikriausiai” arba “galbūt”, arba “spėjama”, arba (įrašyti savo), kad sakinys turėtų šiokią tokią, man suvokiamą prasmę. Apskritai kaltinti čia tikriausiai reikėtų vertimą, o tiksliau tą tekstą, iš kurio ir buvo verčiama, nes dauguma sakinių yra kartais keistokų konstrukcijų, trumpi, tarsi kapoti kirviu, nors, laimei, jų prasmes susieti įmanoma.
Atmetus visus tuos juokingus knygoje rastus pasakymus ir pasvarstymus apie tai, kodėl Salvadoras D. ką nors darė taip, o tai – kitaip, lieku prie pačių faktų ir reprodukcijų. Tikriausiai geriausias variantas (o kartu ir tai, ką įvertinau septynetu) yra/ būtų tik tai ir palikti. Šiaip ar taip įsivaizduoju, kaip sunku tikriausiai yra rašyti apie gyvenimą ir vieno ar kito jo periodo kūrinius ir kaip nelengva visa tai (turiu galvoje, reprodukciją ir jos aprašymą) sutalpinti į vieną puslapį. Apskritai, ruošiant knygą tikriausiai būta daug leidybinių (tekstologinių?) problemų, kurių sprendimų kol kas mano mažai vagotos smegenėlės pasiūlyti negali, tačiau leidėjai savo vardą ir turi užsitarnauti, mano nuomone, tinkamų sprendimų ieškojimu, o ne lengviausių kelių pasirinkimu. Žinoma, net neverta pradėti filosofuoti apie šiuolaikinę leidybą Lietuvoje. Galų gale, pieno, batono ir dešros reikia visiems, o jų nemokamai nedalina. O be to, aš pati irgi galėjau rinktis sunkesnį kelią ir ilgai ilgai kuistis archyvuose (greičiausiai būčiau pasirinkusi internetines dulkėtas lentynas) tam, kad susirankiočiau visą vertingą informaciją, rastą šioje knygoje, kad ir paslėptą po keistokais padailinimais ir subjektyviais vertinimais. O ir šiaip, galiu džiaugtis, kad eilinį kartą patenkinau savo, kaip pseudomenininkės (nes visi jie myli SD), ego, netgi truputėlį leisdama sau pa(si)kritikuoti.
All in all arba: kas slypi už viso to? Tiesa slypi kažkur anapus (sekant garsiuoju “The Truth Is Out There” ir X failais), todėl tiesiog susumuosiu, apie ką bandžiau užsiminti: smagiai pasijuokusi, pasišypsojusi, perskaičiusi knygą ir pasivarčiusi puslapius dar ir dar, ir dar kartą lieku su trupučiu ganėtinai vikipedinių (nes tikiu, kad panašų informacijos kiekį būčiau radusi ir ten, nors, žinoma, netikrinau) žinių apie Salvadorą Dali, užtat šio menininko įkvėpta ir apkrėsta kūrybiniu įkvėpimu ir noru būti genijumi (galit perskaityti knygelę ir sužinoti, jei dar nežinot, kad Salvadoras D. tikėjo, jog yra genijus, nors aš, aišku, ką tik sugadinau jums visą malonumą išsiaiškinti patiems)… arba beprote. Už tai ir įvertinimas.
Beje, už visų jo darbų, kurių reprodukcijų knygoje tikrai tikrai yra daug (nors erzindavo, kai būdavo pateikiami tik fragmentai), rodos, tikrai slypi kažkas truputėlį beprotiško.
Lina
