Pavadinimas: Gyvulių ūkis, 1984-ieji

Leidykla: Vyturys

Metai: 1991

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: paskolino draugas Mindaugas

Subjektyvus vertinimas: 10/10

Ne kartą esu girdėjusi, jog tam tikros knygos žmogų pasiekia tinkamiausiu metu, kai jis joms jau yra pasiruošęs, atviras, nes jo mintys iki tol pamažu tos knygos (kaip reiškinio) link judėjo, plėtėsi ir augo. Esu linkusi tikėti, kad tai tiesa, o gal tiesiog pildosi mano knyginiame gyvenime. Atsimenu, pirmoji lietuvių kalbos Mokytoja (viso buvo dvi) gal penktoje klasėje, paskelbusi naują knygų, kurias reikia perskaityti, sąrašą, ištarė maždaug tokius žodžius: „Skaitykit tik tas, kurios patrauks iškart. Negalima skaityti kančioj.“ Tada išgirsti žodžiai aktualizavosi vienaip, šiandien atrodo, kad būtent ji man amžiams ir „įdiegė“ galvelėn: kai kurių knygų tiesiog reikia palaukti.

Orvelo laukiau (o gal jis laukė manęs) labai seniai. Keletą metų tykiai gulėjo „būtina perskaityti kada nors“ sąrašuose, kol išdrįsau atsiversti. Sakau „išdrįsau“, nes iš tiesų ilgą laiką žinojau, kad tiesiog nesuprasiu. Apie tuos dalykus, kurie lieka nesuprantami, turbūt ir norėčiau čia parašinėti.

„Stojo kraupi tyla. Apstulbę ir išsigandę, spausdamiesi arčiau vienas kito, gyvuliai žiūrėjo, kaip kiaulės vorele kulniuoja aplink kiemą. Pasaulis tarytum apsivertė aukštyn kojom. Gyvuliams atsipeikėjus po pirmojo sukrėtimo, atėjo momentas, kai jie, nepaisydami nieko – nei siaubą keliančių šunų, nei per ilgus metus atsiradusio įpročio, kad ir kas atsitiktų, nesiskųsti ir nekritikuoti, – jau būtų ryžęsi išlementi kokį protesto žodį. Bet kaip tik tą akimirką, tarytum gavusios ženklą, avys sutartinai iš visų gerklių užbliovė:

- Keturios kojos – gerai, dvi kojos – geriau! Keturios kojos – gerai, dvi kojos – geriau! Keturios kojos – gerai, dvi kojos – geriau!

Tai tęsėsi gal penketą minučių. Kai galų gale avys nutilo, protestuoti buvo per vėlu, nes kiaulės jau buvo suėjusios atgal į trobą.“ (p. 73)

Lietuvių (ir kitų tautų) padėtis sovietmečiu, nacistinio režimo laikais, kurdų padėtis dabartinėje Turkijoje, Baltarusijos ir Rusijos įvykiai, įvairūs pabirę judėjimai, sukeliantys mažesnį ar didesnį garsą, karai ir režimai apskritai. Visa tai, ko nesuprantu ir bijau. Nesuprantama ne tai, kad žmonės pradeda tam, kas jų netenkina, priešintis (juk tai tikrai žavu ir gerai daugeliu atvejų), bet apskritai šis nuolatinis nesibaigiantis žmogaus noras kautis. Kautis už kažką ar prieš kažką, noras užvaldyti, o tada nusimesti valdančias grandines, niveliuotis, o galiausiai ir vėl išsiskirti. Atrodo, kad per šimtmečius dėl tam tikrų priežasčių (kurias ir norėčiau kada nors suvokti) žmonės taip įsisuko į pasipriešinimo žaidimą, jog apskritai dažniausiai jau ir nebežinome, kam priešinamės ar dėl ko kovojam. Sakytumei, žmogui būdingas savotiškas intelektualinis sadomazochizmas, be kurio jokie pozityvesni pokyčiai tarsi negali atsirasti. Panašią mintį išsakė Aleksandr Sokurov viename iš savo interviu apie filmą „Aleksandra“, taip pat daugybė kitų mąstytojų, galų gale, apie tai rašo ir Orvelas aptariamoje knygoje.

Procesas nenutrūkstamas nežinia kodėl. (Čia mano vingiai pernelyg tiesūs.) Gal kad žmogui tokia hedonistinė (???) kančia labai būdinga ir patraukli, tarsi būtinai tik kentėjimas (žinoma, ne visada būtinai savas – kam kentėti pačiam, jei galima kaltinti kitą?) gali būti prakilnus ir vertingas. Tik tie, kas mirė prie Televizijos bokšto, žinojo, kokia turi būti Lietuva (už ją ir kovėsi, žinoma), o visi, kas gyvena joje dabar, daro tai be išimties neteisingai (ir todėl kažkada anksčiau ar vėliau – laikotarpį kiekvienas pasirenka pats – buvo ar bus geriau, bet kada, tik ne dabar), tik tie gyvuliai yra nusipelnę gyvenimo Gyvulių ūkyje (ar Okeanijoje, jei kalbam apie „1984-uosius“), kurie besąlygiškai tiki, kad mažinamas maisto davinys, didinamas darbo valandų skaičius, yra vienintelė Ūkio klestėjimo sąlyga. Ir visi kaip sizifai ar tie gyvuliai ridena savus akmenis į kalną, tik tikslas šito darbo skiriasi – vieni malūnui statyti, kiti santvarkai palaikyti, treti iš idėjos, o kiti eidami prieš idėją. Tokia begalinė ta už/ prieš kaita ir tąsa, o rezultatas vis vien tas pats: vienintelis dalykas išpildomas – tai ta savotiška (o kartais ir labai akivaizdi) kančia.

Su Orvelu apie tai kalbėtis pradėjau skaitydama pirmiausiai „1984-ieji“. Atrodo, kad šiuo romanu autorius viską, ką nori pasakyti, ir pasako, o „Gyvulių ūkis“ šiuo atžvilgiu tampa tarsi priedėlis, papildinys, kita forma bylojantis tą patį (nors tai – tik nesvarbi pastabėlė). Ir visgi atsakymų nėra. Gražios pabaigos, utopijos, kai visi tiesiog gyvena kas sau ir kas kaip išgali, čia neras net labiausiai to trokštantys. Autorius net klausimus kelia, atrodo, tik pačiam sau, o gal išvis nekelia, tik skatina kelti. Juk svarbiausias klausimas ir lieka tik tas, ar apskritai kada nors gali būti kitaip? Ar gali žmogaus prigimtis pasikeisti taip, kad staiga nebeliktų nei prieš ką, nei už ką kovoti, o būtų galima tik gyventi? Ir kas tada būtų tas gyvenimas? Ar jis išvis būtų?

Čia staiga prisimenu K. Vonnegutą:

„Visata, toji klaiki išorės begalybė, apdovanojo juos [žmones] trimis dalykais: teise atlikti niekam nereikalingus žygdarbius, darkytis prasto skonio vaidinime ir pagaliau nežinia dėl ko padėti galvą. <…> Tas, kuris nori pakeisti pasaulį iš esmės, privalo nestokoti gabumų gražiai pateikti bet kokią šlykštynę, šaltakraujiškai pralieti svetimą kraują ir turėti po ranka parankų bei didžiumai priimtiną naują tikėjimą, kurį galima būtų įdiegti žmonėms per tą trumpą atgailos ir baimės laikotarpį, kuris paprastai ateina po didesnių žudynių.“

Orvelo antiutopija tokia atvira ir daugiaplotmė, turinti tiek daug sąsajų ir nuorodų, kad tuo pačiu tampa dar vienu hedonistinės kančios pavyzdžiu: skaičiau ją tarsi negalėdama skaityti, vis norėdama užversti, kad nekirbėtų, bet rydama puslapį po puslapio, mintį po minties. Gali būti, pagalvojau, versdama kažkurį puslapį, kad žmonėms toks noras pasinerti į malonų plėšymąsi atsiranda dar ir iš siekio dangstyti savyje gąsdinančius dalykus (kad ir kokie jie bebūtų: beprasmybės jausmas, gyvuliškiems instinktams artimos savybės, potraukiai, baimė priimti atsakomybę už savo buvimą, turiu galvoje tą tikrąją atsakomybę, kai kiekvienas pasakytas žodis ar padarytas veiksmas pasekmes ir rezultatus duoda ne kitiems, o tik mums patiems, ar pan.) ar dėlioti juos į „lentynėles“ idant pavyktų paprasčiau suprasti/ pamiršti/ nepastebėti/ kita. Juk būtent tai padaryti padeda įvairios vis naujos misijos, režimai, gražios idėjos, religijos, tikėjimai ir filosofijos… kas būtų žmogus be viso to, niekas nežino, o sužinoti gal būtų ir neįmanoma, nes tam derėtų atšaukti tūkstantmečius žmogiškosios istorijos (pakeisti ją perrašant – kitas reikalas). Orvelas vėl priminė man tai, nuo ko šitaip slapsčiausi: viskas, ką (tariamai) galime suvokti, gali būti (bet nebūtinai yra) reliatyvu ar išsigimti. Gražiausios idėjos gali virsti baisiausiomis taip lengvai, kaip žaidžiantis katinas gali staiga įpykęs drėksti ar kąsti. Žmogus ir jo išdavos – begalinė ir prieštaringa istorija, kurios gal niekada nesuprasiu. Tokia begalinė, kad sunku net pasakyti, kur jos pradžia, pamatai. Ką tuomet daryti?

Man padeda Ben Morea žodžiai, išgirsti šią vasarą, kai paklausiau, o ką gi daryti tada, kai susiduri su žmogišku mažumu (palyginus su visata, pvz.) ar beprasmybe, ką daryt tada, kai nežinai, ką daryt su savim:

„You do what you feel you have to do.“

Trumpai drūtai: Jaučiu, kad tai, ką turiu daryti, ir yra tokių knygų skaitymas, padrikų minčių apie jas ir gyvenimą, mintijimas ir rašymas. Ir bandymas prisidėti prie tų, kurie sako, kad žmogui nebūtinai turi būti sunku, kad būtų lengva (nors kartais reikia). Bent jau nebūtinai reikia prievartos. Ir dar jaučiu, kad turiu nepamiršti, jog tai, kaip gyvenu dabar, yra geriau, negu kada nors gyvensiu ar gyvenau.

P. S.: prisipažinsiu, kad ši knyga buvo pirmoji po ilgo laiko, kurią skaitydama nubraukiau ašarą.:)

Ačiū B. Morea, G. Orvel, K. Vonnegut, kitiems autoriams ir jums, kas skaitėt šias padrikas raides.

Pavadinimas: Meilė trunka trejus metus

Leidykla: Tyto Alba

Metai: 2009

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: paskolino (ne tik kurso) draugė Alina

Subjektyvus vertinimas: 3/10

Vienas protingas žmogus yra manęs paklausęs, kodėl dažnai švaistau laiką beprasmiškiems filmams ar tuščioms raidėms knygose. Ilgai galvojau, koks atsakymas būtų tinkamas (arba: nebūtų juokingas) į tokį klausimą, kai yra sukurta tokia daugybė knygų ir filmų, kad logiška būtų rinktis tik geriausius ir kokybiškiausius pavyzdžius. Bet studijuodama ir besidomėdama literatūra, kalbėjimu apie knygas, kritika, ne kartą esu susidūrusi ir su klausimu, kas gi nusprendžia, kurios knygos yra geros, o kurios ne, t.y. kur tas vieningas ir teisingas kokybės matas? Galėčiau bandyti teisintis tuo, kad esu iš tų naiviųjų, kurie stengiasi, banaliai kalbant, nespręsti „apie knygą iš viršelio“, t.y. nesusidaryti išankstinės (neigiamos) nuomonės, net jei dauguma tą knygą (filmus pamirškim – tinklaraštis apie raides) vertina vienodai (neigiamai).
Visada norisi tikėti (visai nepostmoderniai ir neintriguojančiai), kad knyga vis dar yra tas stebuklingas gyvenimo elementas, kuriame būtinai atrasi ar kokį nors ypatingą pasaulį, ar pritrenkiantį siužetą, kerintį pasakojimą, o galbūt viso gyvenimo prasmę, užkoduotą tarp eilučių arba išsakytą atvirai, tarsi išspjautą. Trumpiau tariant – vis dar skaitau beveik bet ką, kas pakliūva, vedina kažkokio net pačiai nesuprantamo susidomėjimo, smalsumo, tikėdamasi, kad laikas, paskirtas toms raidėms, nebus sugaištas veltui. Galų gale, gi tikiu, kad viskas vienaip ar kitaip gyvenime yra „ne veltui“.
Išsiplėčiau… geriau pasvarstyti, kokie buvo trys (sutapimas?) vakarai su Federic Beigbeder ir jo meile, (ne)trunkančia tiek metų, kiek sakoma pavadinime.

Knygą pasiėmiau iš draugės trumpoms atostogoms, tarsi iš anksto manydama, kad gali būti blogai (arba priešingai – itin gerai), nes paprastai atostogoms jau nebesirenku knygų, per daug reikalaujančių iš ir taip tada ištuštėjančios galvos. Pasimokiau kadaise, kai vasarai, kurią praleidau dirbdama, pasirinkau F. Nietzsche.

Ir iš tiesų tie trys vakarai, praleisti su romanu, dabar man atrodo labai dualistiški: skaitant laikas bėgo greitai (todėl turbūt derėtų girti autoriaus sugebėjimą rašyti be ypatingų lingvistinių dekonstrukcijų, populiariomis frazėmis, lengvu stiliumi), bet dėl to greitumo jis atrodo savotiškai tarsi ištrintas iš mano gyvenimo ir (o ne!) beprasmis. Autorius, o gal romano veikiantysis (nors čia, kaip minėjau, nėra jokių postmodernybių, taigi drįsčiau tapatinti, ypač kai vartojamos parašiau šį romaną-padariau tą ir aną, o jūs dabar skaitot konstrukcijos), didžiuojasi savo a la žurnalistiniu rašymo stiliumi, sugebėjimu kurti šūkius tokius kaip „meilė trunka trejus metus“ (lengvai įsimenamus, dar lengviau atnešančius populiarumą ir už viską „lengvesnius“ pinigus), o aš štai sėdžiu ir svarstau, ar verta didžiuotis tuo, kad tave atsimena, bet nežino, dėl ko. Tarsi atsimintum dėžutę, bet neprisimintum, kas viduje. Neprisimintum, nes viduje galbūt nieko ir nėra…

Nemeluosiu, kalbėjimas tikrai išgrynintas, visiškai neužkliūvantis, tokiam net ir vieno vakaro pakaktų (bet aš lėtai skaitau ir per daug kabinėjuos), dėl to knyga neatsitiktinai yra įtraukta į Tyto Albos Skaitomiausių knygų fondą, tačiau man vis kliuvo tame lengvume įsimaišantis desperatiškas noras kalbėti kategorijomis: meilė trunka (arba netrunka) tiek ir tiek, gyventi reikia būtent tiek metų, aistra gyvuoja tiek ir tiek, „šventės žmogui duotos tam, kad“, „svarbiausias klausimas gyvenime – tai“, na, ir taip toliau. Žinau, kad žurnalistams (ar reklamų kūrėjams, kaip kad romano veikėjui) lakoniškumas ir savotiškas faktų-konstatuojamasis stilius yra didelis privalumas, bet vėlgi – kas yra žurnalistika, o kas literatūra?

Dabar mane užsipulti galėtų bent kiek atidesni literatūros mylėtojai: žurnalistinis romanas juk nėra retas ar juolab blogas reiškinys. Bet man atrodo, kad vis dažniau ir literatūroje įsivelia geltonieji puslapiai… Būsiu kategoriška: negalima teisintis tuo, kad esi žurnalistas, rašantis romaną, jeigu esi žurnalistas, kuris geriau nerašytų romano. Kai kurioms mintims kartais pakanka ir straipsnio ar netgi vien tik reklaminio šūkio.

Nenoriu teigti, kad ši knyga yra visiškas blogis, nes meluočiau ir sau, ir tiems, kas skaitys visa tai, ką rašau. Į savo citatų sąsiuvinį užsirašiau apie penkias beigbederiškas citatas, nes man visai patiko, pvz., kalbančiojo saviironija („Čia visas mano žavesys: nežinau, ar jo turiu.“; „Su tavim viskas gražu, net aš.“), kai kurie smagūs pažaidimai žodžiais („Abu rymom nugrimzdę į bliuzą“; „aristokatė„; „sakau, kad myliu ją, kad jos plaukai ilgiausi pasaulyje ir mano gyvenimas juose paskęsta“) ir dar šis bei tas. Bet dabar atrodo, kad ta ir taip plona knygelė, nors parašyta gan lengvai „suvalgomu“ stiliumi, tėra ištęstas mylėjau vieną-vedžiau ją-išsiskyrėm po trejų metų, nes pamilau kitą-su ta kita gyvenu jau tris metus ir vajė kaip man gerai siužeto variantas ir, maža to, kratinys minčių, kurios jau girdėtos, žinomos ir dar maišomos su nuorodomis į ankstesnius panašaus tipo to paties autoriaus romanus, Tolstojų, Bethoveną ar Konfucijų.

Dėl to kategoriško kalbėjimo, atrodo, jau pačioje knygos pradžioje prarandama ir intriga: juk jei skaitytojas yra pakankamai gudrus, jis supras, kad nuolat kartojama „neginčijama“ frazė apie meilės trukmę turbūt pabaigoje bus paneigta. Ak, Beigbederi, nenustebinai vėliau rašydamas: „Na, tai kas, kad žinau, jog meilė neįmanoma – esu tikras, kad po kelerių metų didžiuosiuosi ja tikėjęs.“ Naivumas yra gerai, bet galėjai nepašykštėti kokių prieskonių, priverčiančių kilstelėti nustebusį antakį. Nors dabar svarstau, kuri baigtis būtų įtikinamesnė: tokia, kad meilė, anot autoriaus, iš tiesų trunka trejus metus, ar tokia, kokia yra, su paneigta trukme. Tikriausiai nė viena. Kaip tik dėl to šis žurnalistas galėjo romano nerašyti… pinigų, kaip supratau, ir iš reklamų kūrimo pakankamai užsidirbęs yra. (Daugiau argumentų „už“ nebesugalvojau.)

Trumpai drūtai: įdomu, autorius gal kokia numerologija domėjosi? Arba stebuklingais skaičiais pasakose. Juk ir čia: meilė = 3, gyvenimas = 30… mano įvertinimas = 3 (iš 10). O pasakų veikėjai ir devynias jūras perplaukdavo, septynis kalnus perkopdavo dėl amžinos meilės, o kas nors galėtų man bent tris žodžius pasakyti, kurie priverstų pakeisti nuomonę apie visus šituos 142 puslapius ir vieną keistoką viršelį.

Pavadinimas: Jonas Krikštytojas

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjunga

Metai: 2010

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: Kauno „Centriniame“ knygyne

Subjektyvus vertinimas: 8/10

Šį kartą įraše rasite nuorodą su pirmąja mano gyvenime recenzija, savo pirmumu pagerbusia (?) būtent šią knygelę. :}

Šiek tiek užkulisių: pirmo kurso pabaigoje vaikščiojau su savo pustuščiu gyvenimo aprašymu po knygynus ir prašiausi priimama į savo svajonių darbą. Darbo, žinoma, negavau, be to, ne visur susidūriau su draugiškumu. Tikriausiai besistengdamos žūt būt išlaikyti savo darbo vietą, pardavėjos nenorėdavo net leistis į kalbas apie tai, kad galbūt knygyno valdytojas (jei jos jį pakviestų) priimtų mane kaip pagalbinę (bent jau) darbuotoją ar pan. ir taip aš su jomis nekonkuruočiau.

Vėliau, kai tik tekdavo pirkti knygas knygyne, ne kartą esu susidūrusi su situacija, kai pardavėjai tenka paraidžiui padiktuoti mano ieškomo autoriaus pavardę. Daugiausia pirkdavau užsienio autorių knygas, kurios galbūt nėra patrauklios daugumai knygyno lankytojų, todėl manydavau, kad tai natūralu.

Kai, neradusi G. Bleizgio „Jono Krikštytojo“ lentynoje, paklausiau pardavėjos, galbūt galėtų patikrinti kompiuteryje, ar apskritai turi šio autoriaus knygą, sulaukiau klausimo, kaip tiksliai rašoma jo pavardė, nuoširdžiai nuliūdau. Iš pradžių pagalvojau, kad galbūt aš neaiškiai šneku. Bet kai teko pakartoti, kad Bleizgys su y, o ne i, nusprendžiau, kad jie daug ką prarado nepriimdami manęs į darbą. (Ir aš leidžiu savo ego tuo truputį pasididžiuoti. Bet tik truputį.)

Bet tai turbūt kasdienybė. Visur visada yra žmonių, dirbančių tik dėl darbo. Ir man ateityje tikriausiai teks. Todėl negaliu nieko teisti. (O galbūt tai tiesiog buvo bloga diena tai knygyno darbuotojai.)

Galiu tik palinkėti Jums gero skaitymo. :}

Recenzija: http://www.kamane.lt/lt/titulinio_blokai/e_redakcijos_balsai/tekstas326

Pavadinimas: Silva Rerum

Leidykla: baltos lankos

Metai: 2010

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: paskolino lietuvė bendradarbė Italijoje (Marija)

Subjektyvus vertinimas: 9/10

Atsitiktinumas ar ne, nežinau, bet Italijoje į rankas pakliuvo knyga, pavadinta dviem lotyniškais žodeliais – silva rerum. „Daiktų miškas“ – taip lietuviškai įvardijamas šis pavadinimas knygos anotacijoje, o aš tam ir nesipriešinsiu, nes lotynų, nors mokiausi pusmetį, spėjau primiršti, o naivias mintis apie tai, kad Italijoj susikalbėti padės net ir menkutės šios senos kalbos žinios, išblaškė tikrovė (vienintelis lotyniškas žodis, kurį Italijoje vartoju kasdien, yra „salve“ – taip mes sveikiname klientus ledainėje, kurioje dirbu), todėl toliau mokausi šnekamosios italų, bet ne lotynų kalbos. Ir, žinoma, apie XVI-XVII a. populiarią, „iš karto į kartą perduodamą savaraštę Lietuvos bajorų „šeimos knygą“, pavadintą būtent silva rerum žinau dar mažiau – tik tiek, kiek parašyta anotacijoje. Ir visgi perskaičius knygą atrodo, kad viskas aplinkui dabar kvepia senove, sumaišyta su šiek tiek dabarties, kad pati pergyvenau visus aprašomus įvykius, netgi savotiškai buvau ir esu po truputį kiekvienas iš knygos veikėjų. Visą laiką labai sunku paaiškinti kitiems žmonėms, kodėl ir kuo mane patraukia/ įtraukia kokia nors knyga, o juolab, ką savo randu joje ar jos veikėjuose, ne išimtis ir šįkart. (Visa tai labai subjektyvu ir turbūt ne taip reikėtų rašyti knygų apžvalgas.) Ir visgi dėl to, kad čia visos raidės yra subjektyvios, privalau paminėti (galbūt vien tam, kad pati nepamirščiau), jog Kazimieras Norvaiša beveik visą knygos skaitymo laiką buvo mano alter ego. Iš pradžių maniau, kad pirmą kartą gyvenime štai radau knygoje veikėją (knyginis mano gyvenimas, aišku, nėra pats ilgiausias, bet ir ne iš trumpiausiųjų; o ir šiaip kartais atrodo, kad jis tikresnis už realųjį), kurio portretu ir dialogais, kuriuose dalyvauja, išsakomi mano asmeniškumai, mintys, įsitikinimai, išgyvenimai. Atrodė, kad tas jaunuolis, įžvalgus ir siaubingai protingas (ak, taip, tokiu būdu, prieš tai pasakydama, kad jis panašus į mane, aš teigiu pati esanti labai intelektuali; tebūnie, nors tuo intelektualumu labai greitai galima suabejoti ir jį paneigti), tačiau abejingas aplinkiniam pasauliui, atspindi mano dažną plaukimą tarsi ir gyvenime, ir šalia jo, savotiškai tai galima pavadinti ir buvimu, ir nebuvimu. Perfrazuojant Dekartą: mąstau, vadinasi, esu, tačiau dėl to mąstymo nesu arba dažnai noriu nebūti/ atsiriboti/ būti atskirai. Visa tai sunku paaiškinti nepacitavus pačios autorės sukurto žodinio Kazimiero portreto: “<…> į daugumą kasdienio gyvenimo dalykų ir vyksmų žiūri su tam tikra vos juntama panieka ir pašaipa, visuomet tarsi iš šalies, į prieš jį besiskleidžiančias aplinkybes žvelgdamas kaip į kokį olandų paveikslą, vaizduojantį smuklėje lėbaujančius juokingus valstiečius, bet visuomet tarsi pabrėždamas esąs už to paveikslo ribų, tarsi anapus rėmo, bet jokiu būdu ne tame, kas vyksta. Apdovanotas guviu protu, iš pusės žodžio suvokiančiu net painiausius moksliškus aiškinimus <…>, Kazimieras iš tiesų niekada nerodė noro atsiduoti vienam kuriam užsiėmimui, tarsi niekur nematytų jokio tikslo ir viskas jam atrodytų vienodai kvaila ir beprasmiška” (p. 29-30). Vėliau savo tapatinimąsi su Kazimieru, žinoma, nutraukiau, nes visgi man viskas yra savotiškai atvirkščiai: niekad neturėjau noro atsiduoti tik vienam kuriam nors užsiėmimui – viskas man atrodo daugiau mažiau tikslinga ir patrauklu, viską norisi išbandyti (žinau, turbūt tai išsibarstymas). Liko mintys apie tai, kaip meistriškai autorė kuria tokius gana ribinius charakterius, į kiekvieną iš jų turbūt įdėdama dalelę savęs (Stephen King viename iš daugelio savo interviu yra sakęs, kad veikėjai atgyja tik tada, kai rašytojas atiduoda jiems dalį savo gyvasties), taip priversdama netgi patikėti, kad gali rasti juose savo atspindį. Atsiribodama nuo visų postmodernių (?) teorijų, kad už pasakojimo nebūtinai yra pasakotojas, noriu pasakyti, kad toks ryšys tarp autoriaus, knygos ir skaitytojo man atrodo pats intymiausias, artimiausias ir tobuliausias, nes būtent tokiais atvejais knyga, kiekvienu veikėju/ žodžiu/ mintimi skaitytojui duodama dalį autoriaus (sumanymo) gyvasties, atima dalį skaitytojo gyvasties (įvyksta pakeitimas) ir taip įsitvirtina (turbūt žmogiškiems amžiams) jo (pa)sąmonėje. Savotiškai vėl galima perfrazuoti Dekartą ir pasakyti, kad permąstydamas tai, ką perskaitė (vadinasi, tai, ką (su/per/iš)mąstė autorius), skaitytojas priverčia knygą ir būti, ir nebūti, o kartu ir yra, ir nėra pats tos knygos dalis, lygiai kaip jos savasties saugotojas savyje (atmintyje).

Trumpai drūtai: Nežinau, ar verta dar smulkmeniškai aprašinėti visas mintis, kurias sukėlė ši knyga (o jų yra daug: apie heteroseksualumą ir homoseksualumą, meilės esmę, gyvenimą, buvimą, žinojimą, likimą ir sutapimus, na, ir dar begalę dalykų), toks aprašymas turbūt būtų labai ilgas (galbūt kada nors tokį ir parašysiu, bet jau vien sau), o tokias knygas tiesiog norisi rekomenduoti kitiems, prašantiems patarti, ką įdomaus perskaityti, nors visada labai sunku paaiškinti tiems prašantiesiems patarimo, kad vienu metu knyga mane ir traukė, ir atstumdinėjo, ir buvo manyje, ir nebuvo, bus nebūdama, o atmintyje išliks visam laikui, tačiau galbūt po truputį ištrupėdama, išsibarstydama. Kaip Kazimieras, kaip jo sesuo, kaip visų Norvaišų knyginis gyvenimas, na, ir tikriausiai kaip aš pati. Ar knygą skaitysiu dar kartą? Tikrai taip – labai stipriai prieš vakarinį-naktinį darbą, nereikalaujantį mentalinės veiklos, norisi veikti ką nors, kas išjundintų protą. Itališkai skaityti tikrai nesiryžčiau, angliškų knygų šiame mažame miestelyje rasti neitikiu, o lietuviškos (lietuviškai išleistos) tėra trys: F. Nyčės “Ecce homo”, R. Michelio “Morgana. Bretonų princesė”, na, ir, žinoma, Silva rerum. Bet šį romaną norisi skaityti ne vien dėl to, kad daugiau nebebus ką, duodu garbės žodį.

P. S.: atsiprašau, kad šį kartą be paveikslėlio ir labai padrikai – internetas čia man taip pat nėra draugas.

Jūsų,

Lina (raidinuosi)

Pavadinimas: Vaikščiojimas kita ledo puse

Leidykla: Nemunas

Metai: 2009

Vieta: Kaunas

Į rankas pakliuvo: paskolino mergaitė, apie kurią svajoju senatvėje pasakyti „draugaujam nuo mokyklos laikų“.

Subjektyvus vertinimas: 9/10

Trumpas pa(si)aiškinimas, kodėl taip maža bus pasakyta apie VS „Vaikščiojimą kita ledo puse“

Dvigubas įspūdis apie knygą: atrodo, tai — tokia asmeniška poezija, nes, viena vertus, per daug (subjektyviai) manęs, o tai neleidžia nei racionaliai vertinti, nei drąsiai sakyti, kad šitai tikrai yra poezija, o ne telepatiškumas, kai norisi tik paimti pieštuką ir visą knygą pripaišyti prirašyti (pa)sąmoningų vaizdinių iš anapus, iš gyvenimo, buvimo ir to, kur dar nebuvau. Kita vertus, neimu ir nepaišau, nes tiek daug autoriaus asmeniškumų (tų vietų, kur dar nebuvau, ko neišjaučiau ir nesupratau), kad imi ir bijai viską suteršti, sugadinti, nes galbūt norėtum kada nors ten pakliūti. Atrodo, bet kokios kalbos išblaškys aurą, upės ir dūmų kvapą. Taip, “vėjas kvepia kitaip” (p. 32), todėl nepūsiu vėju prieš VS, šituo vėju, dūmais ir svaiguliu poezijos neišblaškysiu, bet štai net menkiausias bandymas išspausti kritiką iš subjektyvumų viską gadina. Galvoju, ar išvis įmanoma ką nors objektyvaus pasakyti apie subjektyvumus. Gal dėl to ši poezija yra net kiek per daug subjektyvi (nes juk priverčia manyti, kad poezija būtinai turi būti kokia nors medijuota žmogaus, poeto (egzistencijos) tąsa).

Yra žmonių, kurie pasakytų, kad taip, jausmų sudėjimas į eilutes dar nereiškia poezijos, bet aš nuolat blaškausi tarp dviejų polių: o visiškas žodžių beemocinis dėliojimas jau reikštų poetinį stebuklą? Tai ir čia, kaip minėjau, taip dvejopai: knyga traukia savo tikrumu, išjaustumu (čia Loretai galiu pritarti, kad savotiškai ir keista, ir ne, kad pirmasis blynas ir neprisvilęs: nestebina, nes VS matytas “pažengusių” poetų apsupty ir šviesoje, gal net įkvėpime?), bet tuo pačiu ir norisi bėgti, nes per daug tai slidu, per daug šalta, per daug sava, kad imtum ir patikėtum. Nežinau, kaip vertinti šią knygą, užtat žinau vienintelį tikrą dalyką (nes ir aš remiuosi dažniausiai tik jausmais, ne racionalumu), kad knyga yra įspūdis, jog pažįstu patį Vytautą. Sako, visai gerai, jei rašytojas, poetas ar bet koks kūrėjas bendrauja tiesiogiai su skaitytoju, bet kaip tada atrasti tvirtą ribą tarp knyginio ir tikrojo gyvenimo (taip taip, kaip atrasti ribą tarp manyje kovojančios konservatorės ir postmodernistės)? Cha, ir kaip tada mąstyti kritiškai (o juk tai labai madinga ir patrauklu)? Nors aš, aišku, niekada nemokėjau kritikuoti, nes tai turbūt reikštų, kad pirmiausia aš moku rašyti. Ak, taip, blaškausi, turbūt plaukiu viena iš tų eilėraštinių upių ar dūmų srovele, bet jei kada nors rašyčiau poeziją, tikriausiai rašyčiau būtent taip, tik būčiau moteriškasis Vytauto Stankaus alter ego. Ir didžiuočiausi, kad gerai rašau. Bet tuo pačiu metu kažkas viduj kalbėtų kirbėtų, kad kažko trūksta, kažkas negerai, bet to kažko nesugebėčiau paaiškinti. Turbūt įvardyčiau tai gyvenimu ir pamirščiau, sakydama, kad gyvenimo net poezija nepaslėpsi, bet ir neišreikši. Ir gal tai geriausiai nusako mano santykį su šia knyga.

Tai, ką „galiu“ pasakyti apie VS „Vaikščiojimą kita ledo puse“

Labai didelį trapumą kaip kaukę ir pa(si)teisinimą jau pačiu pavadinimu užsideda VS. Ir be reikalo. Taip, trapumo, kaip plačiai paaiškino Loreta, yra tikrai daug: visas tas dekonstruktyvumas, byrantys veidai (knygą skaitant pavasarį-vasarą, nenoromis lindo į galvą nesąmoningi klausimai, ar poetas nepersikaitino, kad lupasi), eižintis asmenybinis ledas ir stiklas, išmušami dievo dantys… bet, kaip jau minėjau savo pasiaiškinime, poezija itin stipri ir labai labai pasistengus atmesti jos prižadintus subjektyvumus jokių trupėjimų aš nematau. Norisi tik palinkėti VS „susiklijuoti“, susirinkti save į jaukumus ir toliau šitaip drąsiai vaikščioti poezijos ledu. (Nors jei jis vienas tų, kur tiki, kad pozityvūs žmonės negali rašyti kvėpuojančių eilių, tada turbūt geriau jau patylėčiau. O ir šiaip. Geriausia užsičiaupti, nes kitoj ledo pusėj imsiu ir priburbuliuosiu.)

Trumpai drūtai (su trumpais paaiškinimais): tekste minima Loreta yra mano (ne įsivaizduota) draugė, kurios tekstą apie Vytauto Stankaus poeziją skaičiau prieš parašydama savo raides. Jos ir mano tekstai davė pradžią recenzijai, kurią galima rasti kamanėje.

Ar skaityčiau šią knygelę dar kartą? Žinoma. Skaitysiu.

P. S.: tai pirmoji poezijos apžvalga šiame tinklaraštyje. VS blynas neprisvilęs, o va dėl savojo… vertinimą pasilaikau sau – itin subjektyvus. :}

Jūsų,

Lina (raidinuosi)

Pavadinimas: Glisono kilpa

Leidykla: Nemunas

Metai: 1992

Vieta: Kaunas

Į rankas pakliuvo: Senomis geromis knygomis kvepiančiame knygynėlyje „Knygos. Suvenyrai“ (jei gerai pamenu pavadinimą) netoli Ožeškienės gatvės

Subjektyvus vertinimas: 9/10

Šį kartą pasielgsiu netradiciškai ir, užuot ilgai rašiusi labai subjektyvius ir įvairialypius įspūdžius apie šią knygą, publikuosiu – su dėstytojo leidimu – čia interpretaciją, rašytą studijų atsiskaitymui. Ji paremta postkolonialistinės kritikos teorija. Savo darbo įvade pateikiau šios teorijos santrumpą, pamatines idėjas, tačiau manau, kad čia šią dalį publikuoti nėra prasminga – teoriją galima pasiskaityti įvairiuose kituose šaltiniuose (šio įrašo pabaigoje rasite nurodytą kritinę literatūrą, kuria rėmiausi aš pati). Todėl siūlau Jums paskaityti tik pačią interpretaciją, kurioje tarp kryptingų pamąstymų galima rasti ir šiek tiek mano subjektyvumų. :) Darbe, kur įmanoma, prie citatų iš kritinės literatūros ir paties romano pateikiamos nuorodos (skliausteliuose), kur pateikiama autoriaus pavardė, metai, kada parašytas darbas, ir puslapis, iš kurio cituojama.

Romanas „Glisono kilpa“ išleistas 1992 metais, tačiau rašytas tikriausiai žymiai anksčiau, nes jame pasakojamas subjekto susidūrimas su kolonizacija (gyvenimas sovietinės okupacijos metais), pagrįstas įvairiomis opozicijomis ir postkolonializmui būdingomis savybėmis. (Nors, žinoma, nebūtina manyti, kad kūrinys parašytas būtent tada, kai autorius pats gyveno toje kultūrinėje aplinkoje, nes tai susieja kūrinį su autobiografiškumu; tačiau ne kiekvienas kūrinys yra autobiografiškas ir gali būti siejamas su autoriumi, jo intencijomis etc.)

Romano fabula („<…> būrelis moterų, krūvelė lavonų mistiniam padaže ir tavo novelė apie Agą, argi tai jau romanas?“ (Kunčinas 1992: 306)) kuriama pasinaudojant dialogo ir monologo struktūra. Girdime kalbant seną vilnietį, berūkantį tamsoje, kuriam atsako Jeronimas Jaras – mano subjektyvia nuomone, pagrindinio veikėjo alter ego. Mintį, kad Jeronimas yra senojo veikėjo kitas „aš“, pagrįsti galima būtų tuo, kad jų pokalbio metu jis fiziškai nėra regimas, tarsi neegzistuoja, tačiau sąveika su realybe vis tiek vyksta („Aš ir šiandien juntu, kada tu pasirodysi, Jeronimai. Kai pats oras užgula pečius, kai vos ištraukta iš pakelio pati užsidega cigaretė, aš žinau – tu jau čia!“ (Kunčinas 1992: 7)), vadinasi, arba tai yra J. Jaro astralinis pasireiškimas, arba suskilusios pasakotojo asmenybės požymis (kai kalbantysis pats nesuvokia prisidegąs cigaretę ir pan.).

Galiausiai toks dialogas tarp „aš“ ir kito „aš“ perauga į J. Jaro monologą, atpasakojantį jo gyvenimą, patirtus įvykius, nuotykius, akimirkas septintojo dešimtmečio Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, kaimuose. Atrodytų, kad kuriama alternatyvi tikrovė tai, kurioje gyvena pasakojimo klausantis senukas. Tiesa, ta tikrovė nėra visiškai skirtinga nuo realios: išskyrus fantastinius intarpus apie Aitvarą ir pan., ji atrodo galima ir pasireiškianti tokiomis apraiškomis, kurios, įsivaizduoju, buvo būdingos sovietinei Lietuvai: cenzūra, „nusikaltėlių“, veltėdžių ir „bepročių“ (tautiškumą puoselėjusių žmonių) persekiojimas, masinė girtuoklystė kaip pasipriešinimo forma (nors alkoholizmo skatinimas gali būti suprastas ir kaip valdžios būdas žmonių kontrolei – narkotinių medžiagų paveiktą sąmonę valdyti yra daug lengviau negu sveiko, kritiškai mąstančio žmogaus) etc. Visgi galima būtų teigti, kad lygiai tokį patį gyvenimą galėjo, o galbūt ir nugyveno pats pasakojimo besiklausantis senukas ar net kai kurie skaitytojai (jei jų patirtis panaši arba – utopija? – jie itin „įsigyvena“, „įsijaučia“ beskaitydami šį J. Kunčino kūrinį). Taip romano subjekto asmenybė dekonstruojama, tarsi subyra, atsiranda distancija tarp „aš“ ir kito „aš“ arba tiesiog tarp dviejų „aš“, kelios vienos asmenybės versijos, kurios kartu yra labai skirtingos, bet ir panašios, kuriomis mėginama maskuoti (mimikrija?) du prieštaringus, bet koegzistuojančius šalia troškimus: atsiriboti nuo tikrosios tikrovės, ir kartu į ją pasinerti, pritapti, chameleoniškai prisitaikyti.

Norėdamas atsiriboti nuo kolonizatorių „primetamos“, prievartinės tikrovės, Jeronimas Jaras, galima sakyti, ne tik pats tampa alternatyvia tikrove, bet ir kuria tikroves tikrovėje. Taip romane atsiranda naujų netikėtų plotmių, susijusių su bruožais, itin būdingais postkolonializmui, pvz., sapno motyvas, pasąmonės išraiškų įvedimas į tekstą ir panašiai. Jeronimas nuolat galvoja ir pasakoja apie Aitvarą – mistifikuotą būtybę, savotišką jo „angelą sargą“, palydovą, susijusį su pagoniškuoju panteonu. Taip postkolonijiniame diskurse, susijusiame su postsovietizmu (o ši postkolonializmo kryptis yra prieštaringa, nes subjektas bando atsiriboti ne nuo Europos įtakos, o nuo vadinamojo Oriento, Rytų (Subačius 2006: 293)), įvedama tradicinė postkolonializmo žiūra: „Antieuropietiški ir ypač antivakarietiški, net antiamerikietiški jausmai atsiranda tik vėliau, gręžiantis į vietines, daugiausia pagoniškas šaknis, nors ir kokios nereikšmingos moderniojo miesto gyvenime jos būtų“ (Kelertienė 2006: 194). Čia derėtų paminėti, kad J. Kunčino romano atvejis V. Kelertienės minties nepagrindžia: jo subjektui itin svarbu (net moderniojo miesto kontekste) tikėti į Aitvarą, taigi ieškoti savyje pagoniškumo, antivakarietiškumo, tautinio ir etninio sąmoningumo. Mistifikuojamo Aitvaro pagalba romane kuriama dar viena papildoma plotmė, alternatyvi realybė, o kartu ir subjekto tapatybė ar bent jau jos užuominos (iki galo suformuoti tapatybę dėl dekonstrukcijos ir kt. veiksnių yra itin sunku). Romane rašoma, kad nuo bet kokios įtakos subjektą – Jeronimą Jarą – būtų įmanoma išgelbėti („Ak, tu klausi nuo ko gi reikėjo tave gelbėti? Gerai, atsakysiu. Pirmučiausia nuo pražūtingo smalsumo. Toliau: nuo mergų. Nuo Valdemaro Šėmos, Zepo Machorkos, Šmeterlingo Pulsato. Nuo jų tave buvo įmanoma apsaugoti.“), tik ne „nuo degtinės ir ne nuo Aitvaro. <…> Nuo Aitvaro – tai jau niekaip!“ (Kunčinas 1992: 7). Vadinasi, subjektą būtų galima (sąlygiškai) apsaugoti nuo kolonistų įtakos, tačiau bėgimo nuo jos procese atsirandantis tautiškumo siekimas yra neišvengiamas, tai – tarsi rezultatas, išdava. (Nors ir šis tautiškumo siekimas yra gana skaudus.) Kartu dėl šio (aitvaro) motyvo kūrinys įgyja fantastinių elementų, taigi savotiškai postkolonialistinė praktika kartu padeda formuoti ir kūrinio struktūriškumą bei žanrinius ypatumus.

Degtinė – dar vienas dalykas, nuo kurio subjektas nebeišsisuka. Taip yra turbūt todėl, kad veikiamas svetimos kultūros, prieštaraujančios jo moralinėms nuostatoms, jis dvasiškai degraduoja, dekonstruktyvi tapatybė, galima sakyti, „dekonstruojasi dar labiau“, o kaip (laikina) priebėga tinkamas atrodo alkoholizmas. Kaip rašo T. Vaiseta (Vaiseta 2008), alkoholio padedamas J. Jaras kuria savąją alternatyviąją realybę, (tik) kurioje jis gali pasijusti saugus. Su tuo susijęs ir sąmoningai veikėjo pasirenkamas valkatavimas („Studijos pasidarė man visiškai neįdomios, pasaulis – priešingai – domino, traukė ir klampino vis stipriau ir giliau. <…> Man patikdavo vienam klajoti po miestą.“ (Kunčinas 1992: 35-36)) kaip opozicija socialistiniam tikėjimui darbo galia: „Valkatavimas sovietmečiu buvo draudžiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą, nes negalėjo būti nekontroliuojamų žmonių, o bedarbiai savo egzistavimu dar ir tarsi neigė komunistinius režimo pasiekimus ir tikėjimą darbo socialistinės tėvynės labui prasmingumu“ (Vaiseta 2008).

Valkataudamas ir gerdamas, taip pat pasitraukęs iš metropolio (Vilniaus) į periferiją (gamtą, kaimą, gyvenimą su raudonplauke Agne, Šėmos dukra), Jeronimas, o gal savo jaunystės išgyvenimus atsimenantis senasis pasakotojas, vis dažniau susitinka su savo fantazijomis, Aitvaru, leidžiasi jo nešamas į tą alternatyvią „ramybės“ tikrovę, priebėgą nuo nuolat persekiojančių sistemos gniaužtų, „visa reginčios“ akies (netgi raudonplaukės, „rudosios“ Agnės portretą ir personifikaciją lapėje, gyvenimą su ja (nors ten Jeronimas jautėsi įkalintas) galima sieti su alternatyvios tikrovės vizijomis). Kaip kolonijinės sistemos atstovą romane galime įvardyti nuolat pasirodančius milicijos pareigūnus, įgaliotinius, o kraštutine to forma – KGB pareigūnus. Su pirmaisiais subjektas iš dalies susitaria dėl savo tariamos laisvės („sumoka“ degtinės buteliu, kokia nors paslauga ir pan.), tačiau KGB atstovai į kompromisus nesileidžia ir J. Jaras yra kultūriškai, socialiai ir, svarbiausia, psichiškai „apdorojamas“, bandant numaldyti jo opoziciškumą kolonijinei kultūrai. Natūralu, kad po tokio „apdorojimo“ subjektas bando susikurti siurrealią, kitonišką, ramesnę tikrovę.

Tokiai, iš prigimties linkusiai į chaotiškumą, asmenybei gyvenimas po (priverstinio) dekonstravimosi tampa nuolatiniu laviravimu šiapus ir anapus. Kaip šiapus galima būtų įvardyti sovietinę sistemą, o anapus – individo bandomą sukurti opozicinę tikrovę; T. Vaiseta iškiria dar tokias opozicijas: „herojaus  individualizmas  ir  egoizmas  vs  sovietinis  kolektyvizmas;  apatiškumas  vs  aktyvizmas;  pesimizmas  vs  optimizmas; laisvabūdiškumas  vs  sovietinis  „padorumas“  ir  „šeimos ląstelė“ (Vaiseta 2008).

Taigi permąsčius įvairias subjekto susidūrimo su sovietine kolonizacija apraiškas, savotiškai šiapus ir anapus būtų galima vadinti netgi dvi vienos asmenybės dalis, į kurias sutelpa minėtosios opozicijos, alternatyvių tikrovių kūrimas ir pan.; toks laviravimas dažnai veda patologijos link, taigi balansuojama savotiškai ir ant beprotybės-sveiko proto ribos. Tokiu atveju galima būtų retoriškai paklausti, ar apskritai kolonijos įtakos sferoje atsidūręs individas gali pergyventi tokį laikotarpį ir galiausiai likti nedekonstruotas, nesusiskaldęs ir sveiko proto. Tikriausiai tai – ne tik postkolonijinės literatūros analizės teorijos, bet ir apskritai žmogaus egzistencijos vienas pagrindinių klausimų.

Naudota literatūra:

KELERTIENĖ, V. Ričardo Gavelio postkolonijinis žmogus. Kita vertus. Vilnius, 2006, 194.

KUNČINAS, J. Glisono kilpa. Kaunas, 1992.

SUBAČIUS, P. Postkolonijinė kritika. XX amžiaus literatūros teorijos. Vadovėlis aukštųjų mokyklų filologijos specialybės studentams. Vilnius, 2006, 284-303.

VAISETA, T. Supaukštėjusi siela. Žmogaus laisvės ir totalitarizmo patirtis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Sovietika. [žiūrėta 2010-06-10] Prieiga internete: http://www.aidai.lt/db/get_file_nza_article.php?id=1324.

turiu gerų naujienų – tie, kas skaito šį tinklaraštį (jei skaito), nuo šiol galės sekti įrašus RSS arba kitais būdais:

Bloglovin sistema: Follow my blog with bloglovin

XML, Google, My Yahoo sistemomis:

XML

RSS ir visas šias ikonėles (aktyvias nuorodas) rasite dešinėje tinklaraščio pusėje.

Dar šiek tiek naujovių: tikriausiai pastebėsite, kad pasikeitė pavadinimas (į „Raidinuosi“). Taip nutiko dėl patogumo: vieną žodį, atrodo, įsiminti daug paprasčiau ir lengviau. Taip pat atnaujinta „Apie Raidinuosi“ informacija. Spustelėje šią nuorodą, nuo šiol galėsite sužinoti visą Raidinuosi priešistorę ir kai kuriuos kitus dalykus. :}

Taip pat labai noriu pasigirti – blogratis, subjektyvus tinklaraščių vertintojas, įvertino ir Raidinuosi: čia.

Ačiū, kad skaitote, gerų pavasariškų akimirkų,

Lina S. (raidinuosi)

Pavadinimas: Liūto išvadavimas

Leidykla: Gimtasis žodis

Metai: 2005

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: Knygyne „Rotas“, netoli Kauno Akropolio

Subjektyvus vertinimas: 5/10

Turiu prisipažinti, kad tai, ką dabar skaitote, parašyti galvojau jau bene dvi savaites, bet vis to nepadarau. Nieko keisto – taip yra beveik su visais šio blogo įrašais, nes viena yra perskaityti knygą (nors ir tai kartais būna labai sunku), o visai kas kita – ją aprašyti. Būna, kad ir minčių apie tą knygą daug, bet tiesiog reikia išlaukti. Jei ne įkvėpimo, tai laisvos minutės ir nepervargusios galvos. Taip ir su šia knygele: įrašas apie ją šiuo metu gali didžiuotis keturiomis skirtingomis pradžiomis, gimusiomis iš desperatiško noro, bet negalėjimo rašyti. Visų tų pradžių čia nepublikuosiu, neverta, ypač dabar, kai ši, kurią ką tik perskaitėte, pradžia mane daugiau mažiau tenkina ir džiugina (jei ne rišlumu, tai bent atviru aplinkybių nupasakojimu).

Iš tiesų niekada nemaniau, kad apie vaikišką knygą gali būti taip sunku rašyti (nes jas labai lengva ir malonu skaityti). Tikriausiai panašiai galvojo ir jos autorius: vaikišką knygą parašyti turėtų būti labai paprasta. Kuo daugiau apie tai galvoju, kuo daugiau knygų vaikams skaitau (o, prisipažinsiu, iš jų taip niekad ir neišaugau:)), tuo stipriau pajaučiu savyje suvokimą, kokia klaidinga ir žalinga yra tokia nuomonė. Vaikai yra labai kritiški ir protingi skaitytojai, todėl literatūra jiems taip pat privalo būti kokybiška ir verta skaitymo. Kaip rašo Džiuljeta Maskuliūnienė, suklysta jau pirmame sakinyje (tą pastebėjau ir aš). Nežinau, ką konkrečiai norėjo pasakyti kritikė (ji tik nurodo prastą autoriaus redakciją), bet man užkliuvo sakinio nelogiškumas. Niekaip kitaip to neįrodysiu, tik jį pacituodama: „Dienų dienas liūtas leido didžiuliame narve iš metalo ir betono, kad narvas būtų pakankamai tvirtas, patikimas ir jis niekad negalėtų iš čia ištrūkti.“ (p. 5). Nežinau, galbūt mano sąmonė jau pernelyg suaugėliška, bet aš tiesiog nesuprantu esmės. Jeigu knygelė/ apysaka apie tai, kaip išvaduojamas liūtas (tai galima suprasti ir iš pavadinimo), vadinasi jis kažkur, iš kur bandoma išvaduoti, jaučiasi negerai, tarsi įkalintas. O jeigu narve, kuriame liūtas tupi, jis jaučiasi negerai, nori iš jo ištrūkti, kodėl tuomet jis dienas leidžia ten, „kad narvas būtų pakankamai tvirtas, patikimas ir jis niekad negalėtų iš čia ištrūkti„? Suprantu, kad tai ko gero yra autoriaus neapsižiūrėjimas (gal trūksta kokio nors praleisto žodžio, kuris viską sujungtų, ar parinkta ne ta žodžių tvarka), juolab žinau, kad dažnai į savo parašytą tekstą sunku pažvelgti iš šalies ir pastebėti tokias menkas klaidas, bet jei jau tekstas ruošiamas spaudai ir tikimasi dėmesio (tai galima suprasti iš autoriaus žodžių: „Užpernai su menkute parama išleista apysakaitė jaunimui „Liūto išvadavimas“, tik spaudoje apie ją iki šiol neteko užtikti nė žodžio… Irgi įdomūs dalykėliai.„), derėtų arba labiau pasistengti, arba nusisamdyti žmogų, kuris pasistengs už jus.

Logišku mąstymu pati niekada nepasižymėjau, bet nežabotas noras pasirodyti geresne už kitus ir šį kartą skatina kabinėtis toliau: prasmės neradau ir įvairių nūdienos kontekstų atvirame „paslėpime“ apysakoje. Istorijos pamatas man – kaip truputį paaugusiam vaikui – labai patinka (nors, vaikystėje/ paauglystėje dažnai žiūrėjusi holivudinius filmus tokiai auditorijai, galiu drąsiai sakyti, kad istorijų apie gyvūno ir žmogaus draugystę per vieno išgelbėjimą sukurta begalės, tad tai pretenzinga nebent dėl įvykių vaizdavimo Lietuvos arenoje): nuotykių kupinas pasakojimas apie liūtą ir berniuką, kurie susidraugauja, nes liūtui liūdna (dėl įkalinimo zoosode), o berniukas, protingas ir guvus, sugalvoja kaip jį pralinksminti (išsiųsti į tėvynę Afriką). Visgi niekaip neradau logiško paaiškinimo, kam apysakoje reikia minėti, pvz., vienintelio Lietuvoje (Kauno) zoologijos sodo tvoros skylę, kuri, kaip dauguma kauniečių tikriausiai žino, egzistavo ir gal dar šiandien egzistuoja (tai, kad pagrindinis herojus, Augustas, nesąžiningai ja naudojasi, tikriausiai parodo skaitytojams vaikams šių laikų vertybes?), mafiją/ nusikaltėlius (suprantu, kad kaip nors blogiukus reikia įvardyti, bet pasakų baubai, raganos ar troliai mano stereotipų prikimštai sąmonei yra artimesni), blogą politinę ir žiniasklaidos sistemą (o ji visai kaip tikra – remiasi gandais ir nuogirdomis) ar panašius dalykus. Gal ir pagirtinas užmojis tokiu būdu lavinti skaitytoją, o ir aš pati sakiau, kad mažieji anaiptol nėra kvaili, bet skaitydama pagalvojau, kad netgi aš, dvidešimtmetė mergina, studijuojanti universitete ir tarsi turinti būti pakankamai protinga, mažai ką tokiuose kontekstuose suprantu, o ką suvokti gali (hm, kokio amžiaus jie pradeda skaityti?), tarkim, keturmetis vaikas? Dargi stebina tai, kaip negudriai čia tie kontekstai įpinami. Negaliu sakyti, kad pati parašyčiau geriau, juolab neteigiu, kad esu pati protingiausia skaitytoja, bet iš daugumos tų knygų, kuriose plačiai remiamasi/ naudojamasi kontekstais, visada išsiskiria tos, kur jie įvejami taip, kad pastebi tik tie, kurie jau šį tą apie juos išmano. Galėčiau tai įvardyti kaip tykias tekstines užuominas, bendravimą su „savais“ arba (kiek kitaip pažvelgus) kaip gero turinio plėtojimą papildomais erdvių klodais. Čia gi, kaip minėjau, būta gero pagrindo, bet tai, kas iš jo sukuriama, stebina ir piktina (nes kiekvieną kartą liūdnai nuostabu, kaip nekvailiems žmonėms pavyksta sukurti ką nors ne tokio protingo ir gero).

Aišku, lengvinanti aplinkybė čia yra ta, kad pats R. Lankauskas, kaip matėte iš cituotų jo žodžių, apysaką skiria ne patiems mažiausiems skaitytojams, bet jaunimui. Visgi „jaunimas“ irgi yra labai plati sąvoka. Tai – 14-25 metų žmonės. Viskas atrodytų aišku, gražu ir suprantama, jei nežinotumėm, kad tokią didelę grupę žmonių iš esmės vienija vien tik amžius, o pomėgiai, gyvenamoji aplinka/ aplinkybės, kiti bruožai labai dažnai skiriasi. Todėl jei vienas ir supras, kam reikia pasakoti apie „sugedusią“ žiniasklaidą, tikinčią senų bobučių grupinėmis haliucinacijomis apie liūtą mieste, tai visada atsiras tokių kvailių, kaip aš, kuriems tai atrodys pati didžiausia šio teksto mįslė.

Mįslinga ir tai, kodėl visur, kur tik mačiau, knygelė įvardijama kaip vaikiška (o ir fabulos pagrindas man atrodo it vienas iš tų, skirtų patiems mažiausiems), o autorius savo interviu teigia kitaip. Čia nekimbu, gal tik norisi pastebėti nesusikalbėjimą. Jei knyga vaikams, tada gal viskas (išskyrus tai, ką minėjau) gerai, bet jei jaunimui – galbūt vertėtų ją perrašius/ paredagavus ir perleisti kiek kitaip: dabar gi viršelis man rodosi orientuotas būtent į vaikus, lygiai tą patį suponuoja ir dailios (dailininkė – Loreta Uzdraitė) iliustracijos viduje. Vertėtų apsispręsti visgi, nes jei autorius dvejoja, tai ar nedvejos pirkėjai?

Tiesa, liūtus įleidžia į lėktuvus? :}

Trumpai drūtai: su entuziazmu (nes liūtai man labai subjektyviai ir dar dėl Žilvino Žvagulio dainos patinka) pirkdama šią knygelę ir jau prie kasos svajodama apie tai, kokia įdomi odisėja kartu su liūtu Zenonu bei Augustu (vardai tikrai žavintys!:)) laukia manęs beskaitant, negalėjau nė pagalvoti, kad akimirkomis ji sukels kažkokį pykčio, nusivylimo, liūdesio ir neišpildytų lūkesčių mišinį-jausmą. Norėtųsi perskaityti šią knygelę dar kartą, kad stebuklingai įsitikinčiau kiekvieno savo žodžio, užrašyto čia, klaidingumu, bet mano savo tokį vaikišką naivumą jau esu išaugusi ir žinau, kad taip nebus. Taip pat žinau, kad dabar, kai studijų metu esu priversta knygas savo malonumui skaityti retomis laimės valandėlėmis, tikrai jų negaišiu šiai apysakai, net jei ji tikrai turi savų pliusų. Tai, kas neišbaigta, neturėjo pasiekti knygynų. Visi liūdni liūtai ir toliau svajoja apie rašytojų, turinčių gražias vizijas, neišsišvaistymą, o galiausiai – apie galbūt Afrikos džiunglėse (?) augusio potencialaus popieriaus, iššvaistyto neišbaigtumo spausdinimui, egzistavimą medžių pavidalu.

Suvaikėjusi Lina

Pavadinimas: Molojus

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Metai: 2004

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: Per kančias į žvaigždes: ilgai ieškojusi didmiesčių knygynuose, radau ją Šakių Pegase (stebuklingas miestelis!).

Subjektyvus vertinimas: 20/10, jei galima

Nuo šio tinklaraščio rašymo pradžios dar nebuvo knygos, apie kurios „apžvalgą“ (kaip kitaip pavadinti šiuos mano subjektyvius žodžius ir raides?) taip ilgai svarstyčiau: ar verta, ar sugebėsiu, ar neištrinsiu prieš pat publikaciją..? Dabar žinau, kad verta, nes chaotišką minčių lėkimą (= šios knygos provaizdį mano galvoje) norisi įamžinti (man pačiai) bent šiek tiek suprantamesniu pavidalu, tačiau dėl to, ar sugebėsiu, ar neištrinsiu, abejonių lieka. Rezultatą pamatysime (arba nepamatysime nieko) visi kartu; cha cha, ir ko ne postmodernistinis mano – rašančiosios – santykis su skaitančiaisiais, kurie geriau už mane (kol rašau) skaitydami žinos apie rezultatą?

Nesu tikra, ar derėtų leistis į visus mintijimus apie žaidimą ir bendraautorystę, apie tai tikriausiai daug prirašyta, o gal ir ne, gal Beckettas to siekė, bet gal ir ne, gal aš žaidžiau, bet gal ir ne… geriau pradėsiu nuo taip vadinamo flashbacko, nes, kaip sakė vienas autoritetingas dėstytojas, VN, „gera pasislėpti po citatomis“, įvykiais, atsiminimais, netgi fikcijomis (ne šį kartą): draugei paprašius paskolinti įdomią knygą, įdaviau į rankas „Molojų“, tačiau po kelių dienų jis parkeliavo atgal (there’s no place like home, aha): „tiesiog ne man, per sunku skaityti“. Tąkart dar paaiškinau nusivylusiai draugei apie tyčinį kalbos laužymą ir kitus dalykus, tačiau padėtis nepakito, o aš likau su mintimi galvoje, kad kai kurios knygos prabyla tik tam tikru metu, tam tikromis aplinkybėmis ir tikriausiai ne visiems (tačiau tai nereiškia jokio jas skaitančiųjų išskirtinumo ar neskaitančiųjų prastumo). Aš nesugebėjau prakalbinti Sarbievijaus (maža to, netgi paverčiau jį Mykolu), pavyzdžiui, užtat su Molojumi sugebėjom įsivelti tikriausiai į viso gyvenimo diskusiją, apie kurią norisi tylėti, nes nėra būdų išraiškai.

Kalbėdama (ar dabar, rašydama) apie „Molojų“ daugeliu atvejų jaučiuosi kaip jis pats, prisikimšęs burną akmenukų: vienok tai smagi situacija, nes aš tai darau, aš turiu galimybę kalbėti, kam nors papasakoti, sudominti, tačiau linksmybės greitai baigiasi, nes nebesugebu rasti tinkamų žodžių, visi jie atrodo deformuoti, sutrinti tarp dviejų plokščių akmenukų, žodžiai be ryšių su sąvokomis (ar vis dar galima tad juos vadinti žodžiais?), sąmone, sąskambiu, są-… Gromuliuoji, dėlioji žodžius ir mintis kaip akmenukus iš vienos kišenės į kitą, galvoje sukasi viena, kita sąvoka, girdėtas protingesnis žodis (ir vėl citatos!), bet nieko iš to neišeina.

Negaliu sakyti, kad nebūtų ką išreikšti. Atvirkščiai – galva ar (pa)sąmonė pilna vaizdinių apie šią knygą. Tai – ir asmeniškumai, mintys apie išreikštą neišreiškiamumą ir atvirkščiai, akmenų, būties, Molojaus ((ne)eilinio „aš“, kiekvieno ir ne- iš mūsų), kalbos, klausimų ir atsakymų vaizdai, blykčiojimai, flashbackai… galima galvoti, kad knyga interaktyvi ir tai nebus klaida, galima teigti, kad ji kelia vaizdinius, klausimus, sukuria nuomonę, mūsų pačių šabloną, bet tą pačią akimirką, o gal dar prieš tai, ji viską sugriauna, nepalikdama jokių išeičių – net jei palieka – ar atsakymų. (Ir kaip lengva nejučiomis „persisemti“ S. Becketto rašymo stiliumi!) Daugeliu atvejų pati teisingiausia hipotezė, kurią galiu pateikti tiems, kurie teiraujasi (teirausis, teiravosi) manęs apie šią knygą, yra tokia: skaityti „Molojų“ yra skaityti gyvenimą, nes perskaitai ir žinai viską apie jį. Arba nieko. Arba nežinai. Arba, arba, arba… tai kaip milijoną kartų mane ištikę nušvitimai, apie kuriuos iškart pamirštu: jie būna stiprūs, su Žinojimu, su Aš, su trenksmu, paraku, fejerverkais ir visa kita atributika, bet trunka minus kelis tūkstančius metų. Trunka amžinybę, trunka niekiek.

Perskaičiusi „Molojų“, atradau save, tačiau dar nespėjusi sau pačiai tos savęs susiformuluoti, mano tapatybė jau buvo dingusi – aš viską pamiršau, viskas išsisklaidė į chaotiškus vaizdinius, nuotrupas ir belieka tik viltis, kad kada nors aš, kaip kažkuris iš didžiųjų Antikos retorikų, kurio pavardę pamiršau (bet tai visai nesvarbu, nes tai galėjo būti ir bet kuris kitas, gal net ne Antikos, gal net ne net, chi chi), išmoksiu rišliai kalbėti prisikrovusi burną akmenukų.

Trumpai drūtai: įprasta jau tapo, kad nejučiomis šioje skiltyje parašau, ar skaityčiau aptariamą knygą dar kartą. Taip, taip, taip, nes tai yra knyga, (apie) kurią norisi šnekėti, tylėti, mąstyti, saugoti.

P. S.: vis labiau kvailėju, subjektyvėju ir įrašams, matyt, lemta tapti negromuliuotomis raidėmis, galbūt dadaistiniu eilėraščiu ar kuo nors panašaus, ech,

pavasarėjanti Lina

šių gražių snieguotų švenčių ir trijų metų „sukakties“ proga šį kartą įrašą pradėsiu ir baigsiu netradiciškai – turėsite iškęsti keletą pastraipų nereikšmingų mano pamąstymų, skirtų aprašyti šio įrašo atsiradimo aplinkybes, o vėliau neberasite skilties „Trumpai drūtai“. Su šventėmis tad ir… pradėkime? :)

Tie, kas mane gerai ar bent truputį pažįsta, žino, jog tikiu priežasties-pasekmės dėsniu, bet lyg ir manau esanti fatalistė. Du požiūriai, prieštaraujantys vienas kitam, pasakysite galbūt, tačiau, mano galva, tai, ką atneša likimas, visada bent truputį būna paveikta mūsų pačių praeities veiksmų/ minčių/ įvykių/ klaidų/ kaip-pavadinsi-taip-nepagadinsi. Čia kaip su tuo drugelio efektu. Juk visi žinom tą istoriją, pagal kurią Holivudas pinigų užsidirbo iš bene jau trijų ar keturių (?) filmų: vienas sparno virptelėjimas gali būti kitoje Žemės pusėje kilusio uragano priežastis…

Todėl dabar, kai itin daug knygų, kurias skaitau, be to, beveik visi didesni rašto darbai, kuriuos turiu arba savo noru pradedu rašyti, yra susiję su lytimis, meile, ypač kūniška jos išraiška, mąstau, kad tai likimas: kursinis – „Vyro ir moters santykis L. Anilionytės romane „O kas po to?“, esė antikinės literatūros interpretacijos paskaitoms – „Meilės tema Ovidijaus „Metamorfozėse“, pristatymas business english paskaitoms pirmame kurse – „Changes in attitude towards women and men“ ir t.t. Ir tikriausiai tas likimas prasidėjo prieš beveik tris metus (jei ne dar anksčiau), kai, perskaičiusi vieną tuo metu labai populiarią knygą, buvau sužavėta moters paveikslo joje, todėl ėmiau ir parašiau pirmą savo gyvenime recenziją (kuri, deja, gavosi ne itin recenziška).

Dabar galbūt šį tą pakeisčiau ar net perrašyčiau viską visiškai kitaip, bet visgi… gero skaitymo. :)

Autorius: Jurga Ivanauskaitė

Pavadinimas: Ragana ir lietus

Leidykla: Tyto alba

Metai: 2004

Vieta: Vilnius

Į rankas pakliuvo: gerai nepamenu, bet tikriausiai iš Alytaus rajono savivaldybės viešosios protezų bibliotekos

Subjektyvus vertinimas: tada buvo maksimalus 10/ 10

Šiandienos literatūriniame gyvenime vis didesnį vaidmenį atlieka lietuviškieji grožiniai kūriniai. Jie vis dažniau verčiami į įvairias užsienio kalbas, o jų autoriai tampa žinomi ne tik tėvynėje, bet ir svetur.

Jurga Ivanauskaitė – viena tokių kūrėjų – yra parašiusi keletą novelių bei romanų ir įmynusi gilią pėdą šiuolaikinės literatūros kelyje.

„Ragana ir lietus“ – ne pirmas jos kūrinys, kurį esu skaičiusi. Pabandysiu pažvelgti į tuos romano aspektus, kurie padaro jį vieninteliu, palikusiu tokį gilų ir neišdildomą įspūdį.

Romano pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Ragana – epitetas, dažniausiai vartojamas norint apibūdinti pagrindines romano moteris. Esu skaičiusi, jog rusų kalboje žodis ragana yra kilęs iš veiksmažodžių kerėti, žinoti. Visais laikais raganomis buvo vadinamos tos moterys, kurios labiausiai traukdavo vyrų dėmesį tiek savo žiniomis, tiek aistringa išvaizda ar iššaukiančiu elgesiu.

Jurgos Ivanauskaitės herojė – protinga, tačiau labai jausminga, aistrų kupina moteris. Autorė vaizduoja trijų skirtingų istorinių laikotarpių metu gyvenusias asmenybes (Marija Magdalietė -  Naujojo Testamento, Marija Viktorija – inkvizicijos, o Viktorija – dabartiniais laikais), tačiau visas jas ir jų likimus, o gal greičiau meilės istorijas, suvienija žodžiu ragana, čia jau tampančiu tarsi „diagnoze“.

Drįsčiau teigti, jog Marija iš Magdalos, Marija Viktorija bei Viktorija – viena ir ta pati moteris, tam tikra reinkarnacija, kadangi visi jų sprendimai ir patirti išgyvenimai yra skirtingi vienas nuo kito tik aprašomajam laikotarpiui būdingais terminais, žodžiais. Šis savotiškas deja vu jausmas, apėmęs mane jau kūrinio pradžioje, neleido atsiplėšti lig pat jo pabaigos.

Tokiu pačiu principu kuriami ir moterų gyvenimui įtaką darančių stipriosios lyties atstovų paveikslai. Kiekvienas kunigo Pauliaus žingsnis praeityje jau buvo žengtas Povilo Paukštiečio, o dar anksčiau – Jėzaus Kristaus.

Vienybės jausmą romane sustiprina ir lietus. Kiekvienos moters likimo „kulminacija“ įvyksta lyjant lietui. Įdomus herojų požiūris į lietų – šis nuplauna nuodėmes geriau nei išpažintis, atlikta sakralinėse vietose pas jų mylimuosius (Jėzų Kristų, atsiskyrėlį Povilą Paukštietį bei kunigą Paulių).

Stebina ir tai, kad autorė drįsta kurti tokių asmenybių kaip Dievo sūnaus, Marijos Magdalietės, kunigo ar atsiskyrėlio stebukladario portretus, suteikdama jiems ne visai priderančio (mūsų suvokimu) jausmingumo, aistringumo, netgi savotiško gašlumo, atsiskleidžiančių meilės, ginčų, lytinių aktų scenose. Guardian Books Review rašoma: „Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“ buvo leidžiama pardavinėti tik sekso prekių parduotuvėse (tai padarė romaną bestseleriu).“

Netradicinės, stiprios asmenybės, savitas J. Ivanauskaitės pasakojimo stilius – vienetai iš daugybės akstinų, skatinusių mane keletą dienų nepaleisti iš rankų šios knygos. Su nekantrumu laukiu jos ekranizacijos kino mene.

P. S.: jei jau pradėjau apie priežasties-pasekmės ryšį, tai kad būtų dar linksmiau, paminėsiu, jog šios vasaros Kauno Hanza dienose buvau ragana. Matyt, neatsitiktinai.

Ir dar apie likimą ir tai, koks jis smagus: įvedus „ragana ir lietus ivanauskaitė“ google paieškos sistemoje, pirmasis rezultatas – ši mano „recenzija“. Beveik besididžiuojanti,

Lina