nieko nežadėti ir nesitikėti

College-Student-Sleeping-in-Library

(Paveikslėlis iš čia.)

Gyvenimo mokykloje vienos sunkiausių pamokų man yra Nieko nežadėti ir Nieko nesitikėti. Jei nepaskųsit direktoriui, prisipažinsiu, kad lankau šias pamokas labai retai – vis norisi kaip nors prasprūsti, nusiplauti. Kur kas smagiau pabėgti iš pamokų ir kurį laiką galvoti ir tikėtis, kad gali būti supermenas ar supermoteris, viską padaryti pati, o, svarbiausia, padaryti daug.

Turiu galvoje,

DAUG.

Tuomet jei jau pati galiu padaryti daug, vadinasi, turiu teisę ir iš kitų tikėtis daug.

(UPS)

Mokyklos laikais, pamenu, beveik negalėdavau bėgti iš pamokų, nes močiutė dėstė biologiją ir labai greitai gaudavau velnių. Bet, svarbiausia, iš jų bėgti dažniausiai aš netgi nenorėjau, todėl “močiutės argumentu” dažnai gindavausi nuo klasiokų raginimų ką nors praleisti. Mokytis man patiko. Vis dar patinka. Įdomu, kodėl tos kitos pamokos, hm, pamokos, kurių metu mokaisi ne matematikos ar dailės, o giliai, atvirai ir daug apie save, dažnai atrodo tokios gąsdinančios. Bet apie tai gal kada kitą kartą.

Iš tiesų neverta nei sau žadėti nuversti kalnus, nei iš kitų per daug kažko (o gal ir išvis nieko) tikėtis. Ir tai visai neturi skambėti pesimistiškai. Nieko nežadėti – tai nekurti apie save ir pasaulį bereikalingų iliuzijų (jų juk ir taip pilna).Kurį laiką šildytis iliuzinės saulės spinduliuose gal ir smagu (tikriausiai todėl ištisą amžinybę tai darom), bet, rodos, pasaulis taip surėdytas, kad malonumą nuolat keičia kančia. Kitaip tariant, yla iš maišo visada išlenda, supermeniški pažadai subliūkšta, o mes galiausiai vis tiek liekam… ne, ne prie suskilusios geldos. Liekam akistatoj su tuo, kokie esam, kiek iš tikrųjų galim ir kiek galėtumėm atsigręžę į sąžiningumą ir atvirumą. Ir žinot ką? Tai be galo

NUOSTABU!

Jei tik nebėgčiau iš pamokų, o jas mokyčiausi, tikriausiai greitai patirčiau, koks įkvepiantis yra tas sąžiningas buvimas savimi tarp kitų. Gryna ekstazė. Nieko nežadėti ir nesitikėti. Nes tada pasikliauji tuo, kaip yra ir kas ateina, kitaip tariant, atsiduodi. Likimui, visatai, Dievui – kiekvienam pagal išgales, (pasi)tikėjimą ir norus. Svarbiausia ne trapioms iliuzijoms. :)

Pereikim prie konkrečių pavyzdžių. Štai, esu wordpress.com sistemoje jau 5 metus. Ilgai svaigau, kompiuterinės šviesos apakinta, kaip kas dieną, na, jei ne kas dieną, tai bent kas savaitę (gerai, gal kas mėnesį) rašysiu pačius įdomiausius įrašus, juos skaitys daugybė žmonių, leidyklos pradės siūlyti knygas mainais už reklaminius įrašus, atsiras ištisa raidžių maniakų karta, kitaip tariant, mano pakalikų klanas (įterpkit visus kitus su tuo susijusius įmanomus scenarijus)… Kai kas iš viso to, žinoma, išsipildė, pavyzdžiui, iš tiesų gavau kelias knygas dovanų mainais už reklaminius (galbūt nebūtinai taip griežtai, bet taip veikia rinkodara) įrašus (tiesa, apgailestauju, bet visų jų iki šiol ir neperskaičiau/ neaprašiau čia), sulaukiau palaikymo ir įkvėpimo iš kelių skaitytojų, na, ir, mažų mažiausiai, pati turėjau daug džiaugsmo skaitydama/ rašydama.

Kol pačios sukurti grandioziniai planai neėmė manęs kankinti. Nesu tikra, ar tie, kas skaito (jei dar skaito), pastebėjo, kokia juokinga istorija ištinka mane kiekvieną kartą, kai užsiregistruoju į “n-ųjų metų knygų iššūkį”. Nemoku skaityti pagal sąrašus, pasirodo, kad ir kiek kartų sau tai pažadėčiau. :) Mokykloje turėjau tokią nuostabią lietuvių kalbos mokytoją, kuri sakydavo, kad jei knyga (kalba ėjo apie mokyklinius sąrašus skaitymui) nepatinka beskaitant pirmuosius puslapius, reikia ją mesti į šalį – galbūt ji ne tam laikui, ne toms (asmenybės brandos) aplinkybėms, ne darganotai arba, priešingai, ne saulėtai dienai… o gal tiesiog ne man. Šitaip kartais galima prie atidėtų knygų “priaugti” arba pajusti, kad jau peraugai savais patyrimais net jų neskaičius. Ir visai nebūtina kankintis prie sąrašo dirbtinai jį braukant. Dirbtinumas labai greit suuodžiamas. (Beje, būtent jo žadėjau sau visomis išgalėmis vengti šiame tinklaraštyje. Ach, tie pažadai.:))

Idėja, kad čia užveisiu daugybės žmonių lankomą puslapį apie knygas, kur bus daug ir dažnų įrašų, konkursų, iššūkių ir pan., labai graži, bet man per didelė. Būtent todėl ji taip lengvai virto iliuzija. Teko daug atvirai su savimi kalbėtis, kol pripažinau, kad man visada patiko ne skaityti bet kokias ar visas knygas iš eilės, o pamažu, atidžiai pagal subjektyvius kriterijus rinktis, daug ir ilgai svarstyti, paskaičius numesti, galbūt vėliau vėl atsiversti, begalę laiko skaityti ir tik ilgai atsikankinus tą knygą aprašyti. Kai pajuntu, kad iš to bus bent menkiausia nauda kam nors. Svarbiausia, man be galo patinka, kad tos knygos lentynoje nuolat šiek tiek kinta. Tarsi gyvenimo etapai, kuriuos pereinam. Taip, mes nuolat kintam, būtent todėl ir neverta nieko grandioziško sau žadėti – rytoj paprasčiausiai galbūt to nebenorėsi. :) (Kita vertus nesakau, kad kelti sau iššūkius ir taip tobulėti yra beprasmiška. Ne! Tik galbūt iššūkiai taip pat turi būti sąžiningi ir pamatuoti.:))

Šiandien pajutau dar vieną dalyką, kurį ilgai prieš save maskavau. Lygiuodamasi į skaitovus maniakus savo lėtapėdišką skaitymą dalinau į daugybę pradėtų, bet taip ir nepabaigtų “būtų įdomu perskaityti” knygų. Kur kas labiau man patinka atiduoti, jei tik prireiktų, kad ir metus ar du plonai knygelei, kol pajuntu, kad dabar jau tikrai viskas, baigiau, perskaičiau, finito iki kito karto. Sunku neramiam protui pripažinti, kad nebūtina pradėti penkių knygų iš karto, jei iš tiesų skaitai vieną. :) One-book-at-a-time – pasakiau sau šiandien. Pažiūrėsim, ar pavyks, juk tai irgi pažadas. :)Skyrelį “dabar skaitau” šio tinklaraščio dešinėje greičiausiai turėčiau pervadinti “esu pradėjusi skaityti”. Būtų kur kas sąžiningiau.Tokia štai įžanga į tai, ką iš tiesų šiandien pasiryžau parašyti. Kaip visada (po ilgo laiko tarpo) norėčiau supažindinti tuos, kam bus įdomu, su dar viena knyga. Ji labai susijusi su šiandienos tema – nežadėti ir nesitikėti. Ką tik rašiau, kad būna ir taip, kad pajunti, kaip stipriai pasikeičia interesai ir nedrįsti net sau to pripažinti. O kur dar visas būrys akylai gyvenimo vingiuose tave stebinčių žmonių. Kiekvienas su savu požiūriu, ne visada sklandžiai persidengiančiu su tavuoju. (Jaučias, kiekvienas savitas ir tuo nuostabus!)Šitaip truputį pasikeitus mano skaitymo įpročiams paskutiniu metu ėmiau bijoti ne tik rašyti, bet ir pasakoti apie tai, ką skaitau, kitiems žmonėms. Baimė būti nesuprastam – tai tik atvirkščias požymis to, kad tikiesi, jog kiti tave supras ir viskas bus lengva (= galėsi tenkintis tam tikra iliuzija). O ką mes ką tik kalbėjom apie iliuzinius lūkesčius? :)Žodžiu, noriu jums papasakoti apie knygą, kuri skaitomiausių Lietuvos ar pasaulio knygų “topuose”, klasikinės literatūros sąrašuose nedominuoja ir išvis nepasirodo. Apie knygą, apie kurią (ir į ją panašias) čia kalbėti tikrai labai bijau. VIS DAR. Bet visai be reikalo. Pirmiausia, ši erdvė buvo sukurta ir nuo pat pirmos dienos įvardyta kaip “subjektyvi”. Nežinau, kodėl leidau sau apie tai pamiršti. (Tai, kad kažkam dar be manęs tai gali būti įdomu, yra, žinoma, papildomas pliusas ir sielos džiaugsmas.:))Be to, tai – knyga, kuri (kaip ir kitos į ją panašios) jau kurį laiką pamažu pamažu mane grąžina į tas gyvenimo pamokas, iš kurių norisi bėgti. Tokios knygos kaip ta močiutė – slaptas argumentas, kodėl “negaliu”, t. y. nenoriu pabėgti nuo gyvenimo. Nuo pačios savęs. Tai argumentas ir kartu priemonė atrasti, pažinti ir pamilti save, aplinką, Kūrėją tokius, kokie anie yra.Bet apie viską kaip įprasta, iš pradžių.get.phpAutorius: A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada
Pavadinimas: Kelionė į savęs atradimą
Leidykla: The Bhaktivedanta Book Trust
Metai: 2008
Vieta: Greičiausiai atspausdinta Indijoje
Į rankas pakliuvo: Laukė savo eilės namų lentynoje
Subjektyvus vertinimas: 9/10Knygos pavadinimas, kaip sakoma, “kalba pats už save”. Tai – knyga apie savęs atradimą ir įdomią, labai stebinančią kelionę tikro, atviro, sąžiningo savęs link. Knyga apie sąmoningėjimą. Sąmoningumas – toks keistas dalykas. Jis linkęs retkarčiais tapti nesąmoningu, pastebėjot? Visą gyvenimą, kiek pamenu, bijojau tapti pilka pelyte. Kažkur mokyklos laikų užrašų knygelėje netgi turiu tokį seną seną įrašą, kuriame vaizdingai, su visomis smulkmenomis aprašiau tai, kuo nenoriu būti. Nenoriu pramiegoti savo gyvenimo – tai būtų tiksliausias apibūdinimas. Atrasti ir įsikibti į save, į tą gryną, užaštrintą iki begalinės šviesos buvimą, pasinerti į būties esmę – štai ko visada troškau. Pajusti (nepaneigiamai, tvirtai ir apčiuopiamai), kad esu siela. Suvokti, kokia ta siela. “Iškasti save iki dugno”. (Frazė perfrazuojama pagal tai) Galingas mokslas. Visam gyvenimui.Bebandydama ieškoti savęs daugybę kartų esu atsitrenkusi į kitų žmonių ir socialinės aplinkos apskritai kurpiamas projekcijas. Vis tie tikėjimai(si), lūkesčiai, šablonai – nebūtinai nekūrybingi, bet vis dėlto šablonai. Atsitrenki ir, pripažinkim, skauda. Todėl kažkuriuo momentu ėmiau ir pasinėriau į tokią gan keistą “viskas reliatyvu ir subjektyvu” pasaulėžiūrą: visi mes ieškom, kažką atrandam, galbūt tai atrodo kaip absoliuti tiesa, bet galiausiai paaiškėja, kad tai – tik subjektyvumai. Viskas reliatyvu.Yra tame “razumo”, kaip liaudis šneka. Iš tiesų kiekvienas esame individualus, bet vis dėlto mus valdo (ir gana stipriai) tam tikri bendri dėsniai. Grubus pavyzdys – visi ilsimės, maitinamės, tuštinamės ir dauginamės. Subjektyvumai žavi, į juos smagu pasinerti, bet juose lygiai taip pat lengva ir pasiklysti. O juk jei egzistuoja tokie paprasčiausi banalūs dėsniai, kaip šis, kurį ką tik įvardijau, vadinasi, galima ir kokia nors gilesnė, subtilesnė aukščiausia tiesa. Kažkoks bendras visos egzistencijos pagrindas, padarantis ją ne tuščia ir impersonalia subjektyvumų dėlione, o žaisminga individualumų bendrybe.Tam, kad nepasiklystumėm subjektyvumuose ir nepasinertumėm į jų kartais gimdomą nihilizmą, pravartu turėti vedlį. Norint kažką išmokti, reikia mokytojo. (Neveltui norėdami išmokti aritmetikos ir panašių mokslų, keliaujam į mokyklą arba samdom privatų mokytoją.) Knygų žmonėms (arba “knygų žiurkėms”, kaip meiliai tokius vadina ne knygų žmonės:)) vedliais, akivaizdu, dažniausiai tampa knygos. Plonos ir storos, minkštais ir kietais viršeliais.”Kelionė į savęs atradimą” gali būti viena iš tokių mokytojų. Joje yra surinkta ir pagal temas sugrupuota maždaug trisdešimt A. C. Bhaktivedanta Svamio Prabhupados paskaitų ar pokalbių su mokslininkais, studentais, verslininkais etc. A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada – taip pat mokytojas. Dvasinis mokytojas, atvežęs bhakti jogos praktiką į Vakarus. Jis atstovauja labai seną ir gilią Indijos kultūrai būdingą tradiciją – priimti prieglobstį pas (dvasinį) mokytoją ir mokytis iš jo. Tokia yra žodžio “guru” reikšmė. Tas, kuris moko. Taigi ir knyga gali būti guru. Ir medis už lango ar jame tupinti zylutė. Svarbiausia, kad sugebėtume iš jų mokytis.Bhakti joga – tai mokslas apie savęs pažinimą. Apie sielą. Tai mokslas, kurį visada norėjau mokytis. Būtent todėl, kaip minėjau, ši knyga man tokia artima. Prabhupados paskaitos, išrašytos jos puslapiuose, kaip nepavargstantis vedlys už rankos tempė mane atvirumo sau link tikriausiai kokį pusmetį. Taaaaip, aš skaitau be galo ilgai, nes pradedu daugybę knygų iš karto. (Bandysiu pasitaisyti, žiūrėsim, ar pavyks. Jei ne, taip pat bus smagu.:)) Tiesa, su Vedų (tituluojamų seniausiais pasaulio šventraščiais) žiniomis, kurių pagrindu parašyta ši knyga, jau esu šiek tiek pažįstama, taigi kai kas, ką skaičiau, kartojosi. Bet buvo smagu daug ką atrasti iš naujo. Ne tik su malonumu skaityti apie jogą, meną ar netgi marksizmą, bet ir priliesti ir sekundei pagauti (nebebijau šito žodžio) pačią esmę. Visai ne kokį trapų ir reliatyvų subjektyvumą, bet tai, kas, jauti širdimi, yra gyva, tikra ir amžina. Toks jausmas, kaip netikėtai grynam ore pasklidęs švelnus kvapas, juntamas vos akimirką. Uodi, skęsti tame kvape, bet, žiūrėk, kitą mirksnį jo nebėra. Užtat viduje visam laikui lieka malonus atsiminimas. Panašu į Marcelio Prousto pyragaičio efektą. Trumpai drūtai: Šrila Prabhupada baisiai geras mokytojas, jis nevynioja į vatą, bet ir per daug negąsdina. Jis kalba apie dalykus tokius, kokie jie yra. Jis nežada ir nieko per daug nesitiki. Galbūt nebent tik to (ko ir aš), kad kam nors ši knygelė taip pat pasirodys įdomi. :) Let’s see.
P. S.: kodėl 9 iš 10? Nes, kaip minėjau, kai kas buvo girdėta. Pasikartoti informaciją prieš pamokas visada tingėjau. Ups :)

Reklama

4 responses to “nieko nežadėti ir nesitikėti

  1. Čia taip parašei, Lina, kad užsimaniau paskaityti. Gal kada nors, kai bent šiek tiek pramoksiu nei tikėtis, nei žadėti. Ačiū,kad dalinies, man labai įdomu skaityti Tavo raides!

  2. stengiuosi vengti tokių knygų, na bent didesniuose knygynuose praeinu pro lentynas su panašia literatūra net nedirstelėjas. nežinau kodėl taip yra.
    o šiaip malonu skaityti tavo tekstus, galėtum rašyti dažniau. iki
    b.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s